Kai pirmą kartą Estijos miškuose pamatėme milžiniškus megafonus, kuriais galima klausytis paslaptingų miško garsų, iškart supratom, kad estams miškas ne ką mažiau svarbus negu miesto kultūra. Bet nereikia čia perdėti, žinoma, jaunimą ir miestiečius reikia gerokai paraginti, kad kasdienėj rutinoj ir bėgime prisimintų motinėlę gamtą. Megafonai yra vienas iš paraginimo būdų, nestandartinis, įdomus, pritraukiantis daug dėmesio miškui ir gamtai. Gal ir mums vertėtų panašių projektų pasigalvoti?
Milžiniški RUUP megafonai, į kuriuos galima net į lipti. Nuotr. aut. Tonu Tunnel.
Pasikalbinom Hannes Praks, Estijos meno akademijos Architektūros ir interjero departamento vadovą, kuris ir iniciavo šitą milžiniškų megafonų projektą, kaip kilo idėja ir kaip čia sužaidė miško tema.
LINA LIUBERTAITĖ: HANNES, KOKS ŠIO MEGAFONŲ PROJEKTO TIKSLAS?
Hannes Praks: Megafonai tapo megafonais tik pačioje kurso pabaigoje, kur mokėsi 12 pirmakursių. Iki galutinio sprendimo jie praleido 6 mėnesius galvodami apie „miško bibliotekos“ koncepciją, išklausydami begalės žmonių: filmų kūrėjų, IT ekspertų, dizainerių, architektų, meno kritikų, kurie visi išdėstė po paskaitą apie vienatvę, mišką, žygius, kūno ir erdvės suvokimą, ir kt.
Hannes Praks pristato savo studentų projektą. Nuotr.aut. Henno Luts
„Miško bibliotekos“ idėja kilo iš Estijos rašytojo Valdur Mikita, kuris žymus savo interpretacijomis, kaip šiuolaikinis žmogus susijęs su laukine gamta ir istorija. Birgitos pasiūlymas sukurti megafonus paskutiniame projekto etape nuskambėjo kaip labai aiškus ir gražus pirminės idėjos tęsinys. Realybė tokia, kad pastatyti biblioteką be šildymo ir apsaugos sistemos Estijos klimato sąlygomis skamba kiek kvailai. Todėl Birgitos gudrus sumanymas išgelbėjo visą projektą – mes pakeitėme paraidžiui suprantamą „skaitymą miške“ į „miško garsų takelio skaitymą“.
Ruup megafonai – skaitome miško garsų takelį. Nuotr. aut. Henno Luts
KAIP PRIEITA IKI TOKIO NESTANDARTINIO SPRENDIMO?
Hannes Praks: Didžiausias iššūkis buvo išrinkti geriausią idėją, kurią būtų dar ir realu sumontuoti ar pastatyti. Gavome mažiausiai tuziną „miško bibliotekos“ koncepcijų.
Nežinau, ar pati Birgit suvokia, kaip ši idėja jai kilo, bet mes su Estijos meno akademijos Architektūros ir interjero departamentu tikim, kad į tai vedė ir mūsų diegiamas gamtos suvokimas, problemų sprendimo mokymo metodai. Visa grupė sausio vidury turėjo 5 dienų piešimo kursą gūdžiame miške, atokiam girininko namelyje. Po kurio laiko, mes išsiuntėm studentus į Londoną 48 valandoms – be pinigų ir be telefonų – stebėjimo ir išgyvenimo mokymams. Mes nuoširdžiai tikim, kad tokie eksperimentai ir, sakyčiau, net ekstremalūs išbandymai padeda pagrindus nuostabiems sprendimams.
Studentų grupė, laimingi įveikę iššūkius. Antra iš dešinės – Birgit Oigus. Nuotr.aut. Henno Luts
KODĖL ŠIS PROJEKTAS – MIŠKE?
Hannes Praks: Architektūros ir interjero departamentas pradėjo naują mokymo programą prieš pusantrų metų. Kadangi jo vadovybė yra jauni ir ambicingi žmonės, daug galvojom apie tai, kas tokie esame ir ką įdomaus galime pasiūlyti pasauliui kaip dizaino mokykla. Kai kalbam apie technologijas, nėra vilties pasivyti Šiaurės Ameriką, „senojoje“ Europoje amatininkystės tradicijos gerokai stipresnės, o Skandinavijoje minimalizmas ir modernizmas yra įvaldyti geriau.
Taigi jei sutraukiam viską iš šios programos, telieka šlapdriba, miško krūmynai ir rudeniška tamsa. O jei kiek labiau poetiškai – niūri girios tankmė. Štai čia ir susikoncentravome.
Niūri miško tankmė ir megafonai. Nuotr. aut. Tonu Tunnel
KUO MIŠKAI YRA YPATINGI ESTAMS?
Hannes Praks: 51% Estijos teritorijos padengta miškais, bet man atrodo, kad estų santykis su mišku yra ne tik praktinis. Gal net pavadinčiau draugišku santykiu. Miškai suteikė prieglobstį ir maisto ypač sudėtingais laikais. Paskutinis partizanas, kuris pabėgo į miškus po antrojo pasaulinio karo, buvo sugautas tik aštuntam dešimtmetyje. Taigi įmanoma išgyventi miškuose net tris dešimtmečius. Ką mes darome? Mes išverčiame partizanų patirtį į šiuolaikinę kalbą.
Beje, savo mokymų programoje mišku vadinam ne tik paprastą medžių giraitę, bet ir visą technologinę aplinką.
Savas projektas – su entuziazmu. Nuotr. Tonu Tunnel
KIEK ŽMONIŲ PRISIDĖJO PRIE MEGAFONŲ PROJEKTO ĮGYVENDINIMO?
Hannes Praks: Buvo tikrai nemažas būrys aktyvių vietinių specialistų, kurie noriai prisidėjo ir pagelbėjo dizaino studijai, tad studentai nuolat gavo profesionalų palaikymą. Grupėje buvo 12 studentų, 6 aktyvūs mokytojai ir 6-7 konsultantai. Žmonių skaičius, žinoma, įspūdingas, bet atsisukus atgal, manau projektas buvo vertas visų mūsų investicijos.
Studentai praleido daug laiko dirbdami, bet turėjo ir didelę komandą šalia. Nuotr. aut.Tonu Tunnel
Ačiū, Hannes, už šį interviu.
Smagu matyti, kaip gera idėja su nagingais žmonėmis gali išaugti iki didelį įspūdį paliekančių objektų. Gal savo sode savom rankom irgi galėtumėt sukurti nuostabių dalykų, neapsiribokite tuo, ką matėte pas kaimynus. Įsivaizduokite įprastus daiktus naujai: kito dydžio, kitos formos, kitos medžiagos. Pirmyn!
Straipsnio pirmoji dalis, kurioje interviu su megafonų sumanytoja studente Birgit Oigus ir jos didžiausias iššūkis šiam projekte: „Milžiniški megafonai: klausytis miško garsų. Estija„.
