Raimonda Šimėnaitė: VU botanikos sodo eksperimentai neturi analogų

Pasirodo, kad botanikos soduose dirba ne tik mokslininkai ir augalų specialistai, bet ir šiuolaikiški eksperimentatoriai, priimantys drąsius iššūkius. VU botanikos sodas ryžosi didžiausiai avantiūrai, kuri neabejotinai sulauks didelio dėmesio. Vertikalus apželdinimas ir sodas ant stogo – tai du projektai, įgyvendinti viename pastate.

Per mažai turime Lietuvoje įgyvendintų sėkmingų pavyzdžių, kad galėtume ramia širdimi žiūrėti į tokius projektus. Tačiau tik botanikos sode galime tikėtis profesionalaus tokių drąsių projektų įgyvendinimo. Seno pastato atnaujinimas apjungė ir šiuolaikiškas technologijas, ir modernios architektūros dizainą, ir daugiametę botanikos sodo darbuotojų patirtį.

Kaip buvo sugalvota įgyvendinti vertikalaus apželdinimo sprendimą, kokie augalai pasirinkti žaliosioms kolonoms ir sodui ant stogo, kaip prognozuoti jų išgyvenimą ir tolesnį augimą – apie tai kalbėjausi su Raimonda Šimėnaite, VU botanikos sodo Dendrologinių kolekcijų grupės vedėja.

Lina Liubertaitė: Kokie novatoriški apželdinimo sprendimai buvo pritaikyti atnaujinant šį pastatą?

Raimonda Šimėnaitė: Tiek vertikalus apželdinimas, tiek horizontalus apželdinimas, t.y. sodas ant stogo, yra visiškas eksperimentas. Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse analogiško tokiam pastatui nėra. Esam darę bandymų prieš dvejus metus, auginome sumedėjusius augalus, tačiau nesėkmingai.

Lina: Ar augalai neišgyveno dėl žiemos šalčių?

Raimonda: Nebūtinai. Vėliau darėme bandymus su žoliniais augalais, tada viršutinė ir apatinė kolonos dalys peržiemojo, neišgyveno tie augalai, kurie buvo vidurinėje kolonos dalyje. Tad yra tokia galimybė, kad augalai neišgyveno dėl drėgmės trūkumo. Tiesiog augalai nepasiruošė prieš žiemą.

Lina: Ką šiame projekte darėte kitaip?

Raimonda: Šios kolonos sudarytos iš kitokių konstrukcijų, įrengta automatinė kapiliarinė laistymo sistema, taip pat per vamzdelius gali būti tręšiama. Konstrukcija sukurta taip, kad net ir žiemą iš viduje esančių “lėkštučių” visa kolona turėtų pasimaitinti vandeniu. Tai turėtų užtikrinti pakankamą augalų prisisotinimą vandeniu net iki ankstyvo pavasario, kai pradeda tirpti sniegas.

Lina: Papasakokite daugiau apie pačias kolonas ir kaip jose pasodinti augalai.

Raimonda: Kiekviena kolona įrengta iš trijų segmentų po 1,20 m ilgio. Visa kolona, kartu su jos turiniu, sveria kiek daugiau nei viena tona. Įdomu tai, kad kolonų diametras yra tik 40 cm, jo viduje yra vamzdis. Kiekvieno segmento viduryje yra po karutį sutrombuotų žemių. Augalai nėra specialiai auginti ir pasodinti į kolonas. Tai yra mūsų pievos, supjaustytos specialiu aparatu, su kuriuo paprastai ruošiama ruloninė veja, tada tie atpjauti gabalai įkloti į kolonos vidų ir užtvirtinti. Tad kolonose rasite įvairių mūsų pievų augalų. Šis darbas padarytas vasarą, tada kolonos atrodė rudos. Tačiau pamažu augalai pradėjo augti ir jau dabar kolonos parodė visą savo žalią grožį.

Lina: Pastatą su žaliosiomis kolonomis karūnuoja sodas ant stogo. Kaip jis įrengtas?

Raimonda: Pirmoji idėja sodui ant stogo buvo vadinamieji šilokų kilimai. Toks sprendimas populiarus užsienyje, jis lengvai įrengiamas: specialiai užauginti augalai atvežami rulonais, jie paklojami ir puikiausiai auga. Tačiau nusprendėme eiti kitu keliu. Šiame sode yra 40 cm grunto, įrengtas specialus drenažas, pritaikytas būtent šiai konstrukcijai. Įprasto pastato konstrukcija jokiu būdu negalėtų tokios apkrovos išlaikyti. Čia atvežta ir paskleista 40 t kompostinės žemės, dar pridėkime augalus, medienos drožles, lietaus vandenį, vaikščiojančius sodo lankytojus. Visa tai apskaičiuota ir įvertinta. Tokį sodą pasidaryti savo name būtų didžiulis iššūkis jau vien dėl to, kad tai reikalauja nemažų investicijų, visų pirma specialioms konstrukcijoms ir drenažo sistemai. Šiame projekte drenažo sistema veikia puikiai ir visas lietaus vandens perteklius nukeliauja lietvamzdžiais į bendrą sistemą. Be to, po sodu ant stogo yra padaryta tam tikra ertmė su specialia membrana – dėl šio sprendimo sodas nedžiūna iš apačios. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl po pasodinimo visą šį sodą telaistėme tris kartus.

Lina: Kokius augalus pasirinkote sodui ant stogo ir kodėl?

Raimonda: Visų pirma kreipėme dėmesį į tai, kad atlaikytų vėjus, karštį vasarą ir šalčius žiemą. Vasaros viduryje ant šio stogo – tiesiog tropikai! Todėl rinkomės nereiklius augalus ir tokius, kurie ilgai žydėtų. Kadangi čia vieša erdvė, laukiame daug žmonių, tad stengiamės, kad čia nuolat būtų gražu. Iš ilgai dekoratyvumą išlaikančių pasirinkome krūminę sidabražolę (sidabrakrūmį), dėl pavasario grožio – forzitiją, dėl geltono atspalvio lapų – pūslenį putinalapį ‚Dart‘s gold‘, šeivamedį juodauogį ‚Aurea‘, dėl ilgo žydėjimo – hortenziją.

Rinkomės augalus pagal atsparumą, tačiau ir spalviškai bandėme suderinti. Pasirinkome geltonai mėlynus atspalvius, kartais įsiterpiant baltai ar rausvai spalvai.

Kaip atsvarą paminėtiems krūmams su geltonu atspalviu, melsviems žiedams pasodinome faseno katžoles, levandas, šalavijus, laiškinius česnakus, gencijonus, aubretes, vilkdalgius. Melsvą dar papildo pilki levandų ir šalavijų lapai.

Lina: Norint išvengti žiemos keliamų rizikų, saugiausia būtų auginti ant stogo vienmečius augalus. Kiek vienmečių gėlių čia auginama?

Raimonda: Vienmetės gėlės čia užima ne daugiau kaip penktadalį bendro sodo ploto. Jos sudaro tam tikrą foną ir apjungia visą kompoziciją. Daugiausia tai kosmėjos – joms čia taip patiko, kad užaugo didžiausiais medžiais, tad teko net dalį jų pašalinti, ypač kai pradėjo virsti ant kitų augalų.

Ryškius akcentus davė ešolcijos oranžiniais žiedais.

Tačiau reikia pasakyti, kad pirmenybę teikėme daugiamečiams augalams vien dėl praktinių sumetimų. Visų pirma dėl to, kad nereikėtų kasmet keisti augalų, nes užkelti ir nukelti juos nuo stogo yra sudėtinga.

Lina: Kodėl beveik nematome čia spygliuočių?

Raimonda: Norėjome, kad vaizdas būtų kuo natūralesnis, kuo artimesnis botanikos sode vyraujančiai florai. Iš spygliuočių pasirinkome šiam sodui tik kukmedį. Pasodinome jį pavėsyje, netoli vandens čiaupo, todėl jam ir saulės ne per daug, ir drėgmės jis gauna daugiausiai. Kitų spygliuočių nesirinkome dėl iššalimo rizikos ir dėl to, kad gali nudegti dėl ypač kaitrios saulės ankstyvą pavasarį.

Lina: Tačiau netrukus atslinks žiema – ką esate numatę, kad ir žiemą sodas būtų įdomus?

Raimonda: Žiemos grožiui lieka tunbergo raugerškiai. Jie pasodinti viena linija dėl saugumo, nes arti yra turėklas, tačiau žiemą jie atliks ir dekoratyvinę funkciją.

Raugerškiai gražiai atrodys apšerkšniję, o jų uogos dar ilgai raudonuos ant krūmų. Žiemos grožį kurs ir varpiniai augalai, kurių šluotelių nekirpsime iki pat ankstyvo pavasario. Hortenzijų sausos šluotelės taip pat gražiai pasidengia sniegu, todėl jas nukirpsime taip pat tik pavasarį. Kukmedis, sidabrakrūmis, pūslenis, šeivamedis taip pat kyšos iš po sniego, tad paviršius nebus plikas ir vienodas. O prie takelių dar atsiras gražus suoliukas.

Lina: O ką gražaus planuojate pavasariui?

Raimonda: Pasižiūrėsime, kaip išgyvens daugiamečiai augalai. Nužydėjusius kosmėjų ir ešolcijų žiedus išbarstysime, kad savaime pasisėtų. O spalio pabaigoje dar sodinsime svogūninius augalus: narcizus, tulpes, krokus, žydres, scyles, dekoratyvinius česnakus. Tad dar nebus lapų, dar tik sprogs pumpurai, dar tik pradės želti augalai, o mes jau matysime gražų vaizdą.

Lina: Ačiū už pokalbį, sėkmės jūsų naujiems eksperimentams!