Išskirtinis MO muziejaus sodas: štai kaip gimė jo idėja

MO muziejus, su trenksmu atidaromas šią savaitę, garsus ne tik meno kūriniais, būsimomis parodomis, įspūdinga architektūra, bet ir nauja žaliąja miesto erdve – šiuolaikišku sodu. Augalų mylėtojai jau nuo pavasario seka įrašus socialiniuose tinkluose, kur gali matyti kuriamo sodo akimirkas. Tačiau pradžių pradžia juk buvo žymiai anksčiau – modernaus sodo idėją subrandino Danguolė Butkienė. Ir MO muziejaus sodą įkvėpė ne žydintys serenčiai ar begonijos, o pasaulinio garso sodai, ambicinga pastato architektūra ir jos pačios meilė augalams. Tad apie viską iš eilės.

VAIZDAS PRIEŠ. MO muziejaus sodas, jau įgijęs savo formas, tačiau dar be augalų - renkasi pirmieji savanoriai. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

VAIZDAS “PRIEŠ”: MO muziejaus sodas, jau įgijęs savo formas, tačiau dar be augalų – renkasi pirmieji savanoriai. 2018 m. birželis. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

VAIZDAS "PO": MO muziejaus sodas prieš atidarymą, tik ką susodinus tūkstančius gėlių svogūnėlių. 2018 m. spalis. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

VAIZDAS “PO”: MO muziejaus sodas prieš atidarymą, tik ką susodinus tūkstančius gėlių svogūnėlių. 2018 m. spalis. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Trumpas įvadas: kas tas MO muziejus?

MO muziejus – tai modernaus meno muziejus Vilniuje, kuris padės mums visiems susipažinti su menu iš naujo. Įspūdingos parodos, vizualizacijos, performansai, muzikiniai pristatymai, susitikimai su menininkais – net neabejoju, kad tai bus ne mažesnis traukos centras, negu kažkada šioje vietoje stovėjęs kino teatras „Lietuva“. Dabar čia iškilęs unikalios architektūros pastatas, kurį suprojektavo tarptautinė architektų įmonė „Studio Libeskind“ ir Lietuvos architektų komanda „Do architects“.

MO muziejus yra privati Viktoro ir Danguolės Butkų iniciatyva. Kitaip tariant, jų dovana Lietuvai. Muziejaus pagrindą sudaro Lietuvos meno nuo 1960-ųjų iki šių dienų kolekcija. Šiuo metu joje yra apie 5000 tapybos, grafikos, fotografijos, skulptūros, videomeno kūrinių, sukurtų menininkų, pripažintų ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

O štai MO muziejaus sodas savo istoriją pradeda dabar – tai šiuolaikiškas kūrinys, kuriame dera akį traukiančios lietuvių menininkų skulptūros ir įspūdinga daugiamečių augalų žaluma.  Apie jį kalbamės su Danguole Butkiene:

Lina Liubertaitė: Kodėl pastato architektu pasirinkote Daniel Libeskind, kuo pastatas ypatingas?

Danguolė Butkienė: Planuoji vienaip, kitaip, o galiausiai gal viską nulemia atsitiktinumas? Įvyko net du konkursai, bet dėl skirtingų priežasčių nepavyko nė vieno iš jų realizuoti. Tada pradėjome kryptingai dairytis konkretaus ir patikimo architekto, kuris sugebėtų sukurti ir sėkmingai įgyvendinti muziejaus projektą. Tuo metu Vilniuje lankėsi Danielis Libeskindas ir skaitė paskaitą Senamiesčio Rotary klube, kur Viktoras jį ir užkalbino. Matyt įvyko trumpas sujungimas – po metų su trupučiu nuo to momento turime ir rezultatą.

Libeskindo projektai labai išskirtiniai, dažnai pasižymintys aštriais, išsikišusiais spygliais, svyrančiomis sienomis, įstrižainėmis, dėl to vertinami nevienareikšmiškai. Mes tai žinojome, todėl Viktoras iškart perspėjo, kad tai – praktiškai Senamiesčio teritorija, didelė ekstravagancija čia nepriimtina, mums reikia tiesiog paprasto kubo. Jo sūnus, kuris tuo metu buvo Libeskindo firmos Europos padalinio vadovas, labai juokėsi – jei tai įvyks, tai bus pirmas Libeskindo kubas.

Ką gi – iš tiesų išoriškai gavome kubą, tačiau specifiniai Libeskindo architektūros bruožai išliko, tik jie nukreipti į vidų. Būtent jie kuria Vilniui neįprastą terasos erdvę, muziejaus vidines erdves, labai įdomias pasibuvimo vietas, naujus žiūrėjimo rakursus.

Unikalios architektūros MO muziejaus pastatas, sukurtas architekto Daniel Libeskind. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Unikalios architektūros MO muziejaus pastatas, sukurtas architekto Daniel Libeskind. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Kai akys apsipras, manau, šis naujas pastatas labai harmoningai įsigyvens į aplinką ir taps neatsiejama jo dalimi, kaip kad buvo „Lietuvos“ kino teatras. Jis, tiesą sakant, irgi buvo stiprus kontrastas šalia esantiems XX a. pradžios pastatams, tik mūsų akys to jau nebepastebėdavo. Muziejaus projektą Libeskindas pavadino „Miesto vartais“, kuriančiais ryšį tarp Senamiesčio ir Naujamiesčio, tarp miesto mūrų ir į miestą ateinančios gamtos, tarp paveldo ir naujai kuriamo meno. Tikiuosi, kad Libeskindo pastatas taps vienais iš vartų ir lietuviškam menui į platesnį pasaulį.

Lina Liubertaitė: Kaip gimė MO sodo įdėja?

Danguolė Butkienė: Keliaujant po muziejus teko pastebėti, kad dauguma jų kruopščiai rūpinasi ir savo aplinka – ne tik gražiu vaizdu, bet galvoja ir apie žmonėms patogias lauko erdves. Vienas toks mane labai sužavėjęs muziejaus sodo pavyzdys yra Paryžiuje – prie Afrikos, Azijos ir Okeanijos meno muziejaus Du quai Branly – Jacques Chirac (beje, Prancūzijoje prezidentai stengiasi po savęs palikti kažką kultūrai vertingo – Žakas Širakas šį muziejų, o prieš tai buvęs prezidentas – Georges Pompidou centrą, modernaus ir šiuolaikinio meno muziejų).

Šis didžiulis sodas (apie 18 000 m²) sukurtas vieno garsiausių prancūzų sodo menininkų Gilles Clément. Iš pirmo žvilgsnio nesudėtingas, bet kartu labai harmoningas, sukuriantis natūralios gamtos pojūtį: medžiai, krūmai, tarpuose – papartynai, varpinių ir viksvinių sąžalynai, tarp kurių kartkartėmis suboluoja astrancijų, laukinių erškėtrožių smulkūs žiedeliai. Dominuojanti žalia spalva, matyt, yra nulemta gana didelio muziejaus metamo šešėlio. Kartu žalias sodas, kontrastuojantis su raudonais pastato paviršiais, yra puikus fonas išraiškingai Jean Nouvel architektūrai.

Minėtas sodas kuria vaizdą, artimą natūraliam, gamtiniam landšaftui. Panašų vaizdą mūsų sodų menininkė Rasa Laurinavičienė siekia sukurti ir prie MO muziejaus. Turimas žemės plotelis labai nedidelis, pastatas meta šešėlį, tad logiška, kad sode taip pat dominuoja žalia spalva, būdinga tamsiam, šešėliuotam miško biotopui. Tiesa, plotas žymiai mažesnis, tad, deja, labai neišsibujosi.

Dominuojanti žalia spalva MO muziejaus sode buvo pasirinkta neatsitiktinai, o tam, kad neutrali spalva pabrėžtų skluptūrų svarbą. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Dominuojanti žalia spalva MO muziejaus sode buvo pasirinkta neatsitiktinai, o tam, kad neutrali spalva pabrėžtų skluptūrų svarbą. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Mo muziejau sode daug žalumos bei augalų, per laiką suaugsiančių į želdyną, kuris nepaliks tuščio žemės ploto. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Mo muziejau sode daug žalumos bei augalų, per laiką suaugsiančių į želdyną, kuris nepaliks tuščio žemės ploto. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Lina Liubertaitė: Kodėl sode atsirado skulptūros?

Danguolė Butkienė: Neturėjome didelių saugyklų, todėl visada susilaikydavome nuo didesnių skulptūrų įsigijimo. Kad skulptoriai nebūtų visiškai nuskriausti, sugalvojau išleisti knygą „Vilniaus skulptūrų kelias“ (autorė Jolanta Marcišauskytė – Jurašienė). Be to, šaunus mūsų kolektyvas pasiūlė tiesiogiai prakalbinti dalį Vilniaus skulptūrų.

O dabar bent dalį Lietuvos moderniosios skulptūros klasikų norime parodyti ir gyvai lauke šalia muziejaus. MO muziejaus atidarymui žiūrovai išvys Mindaugo Navako, Vlado Urbanavičiaus, Ksenijos Jaroševaitės ir Petro Mazūro darbus.

Subtilūs daugiamečiai varpiniai augalai pabrėžia stambių ir sunkių skulptūrų svarbą sode. Dešinėje - Vlado Urbanavičiaus skulptūros "Kuoka" fragmentas. Nuotr. L.Liubertaitė

Subtilūs daugiamečiai varpiniai augalai pabrėžia stambių ir sunkių skulptūrų svarbą sode. Dešinėje – Vlado Urbanavičiaus skulptūros “Kuoka” fragmentas. Nuotr. L.Liubertaitė

Vėliau norėtume sulaukti pasiūlymų ir iš jaunųjų menininkų. Ypač geidžiami būtų darbai, kurie kūrybiškai panaudotų saulės atspindžių, vėjo, lietaus ir kitų gamtos stichijų žaismą meno kūriniuose.

Lina Liubertaitė: Į MO sodo kūrimą įtraukta ir nemažai savanorių. Kodėl tai svarbu? Koks jų vaidmuo?

Danguolė Butkienė: Muziejaus kūrimas nesibaigia su pastato atidarymu. Muziejus – tai nuolatinis kūrybinis procesas. Norėtume, kad kuo daugiau žmonių turėtų galimybę įsitraukti į šią kūrybą, tapatintųsi su muziejumi. Sieksime, kad žmonės būtų ne pasyvūs stebėtojai, o aktyvūs dalyviai. Yra toks angliškas apibūdinimas – „participating museum“ – dalyvaujantis muziejus. Labai norėčiau, kad ir MO pavyktų tapti tokiu.

Nuotraukoje savanoriai sodina svogūnines gėles MO muziejaus sode. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Savanoriai sodina svogūnines gėles MO muziejaus sode. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Per keturis augalų sodinimo etapus MO sode, „Geltonas karutis“ sukvietė beveik 60 savanorių. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Per keturis augalų sodinimo etapus MO sode, „Geltonas karutis“ sukvietė beveik 60 savanorių. Tai viena iš keturių savanorių grupių. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Lina Liubertaitė: Atrodo, kad jums MO sodas labai svarbus. Ar turite savo kampelį, kur pati auginate?

Danguolė Butkienė: Gyvename Vilniaus priemiestyje, tad prie namų turiu gan nemažą gėlyną. Taip pat darželį turiu ir sodyboje Švenčionių rajone. Tad tikrai turiu „kur sukišt rankas į žemę“. Nors Vilnius gana žalias miestas, norisi, kad jo skverai ir sodai būtų įvairūs, originalūs, gražiai išpuoselėti – mes visi galime prie to prisidėti, kas savo žiniomis, fantazija, kas rankomis, sėklomis, augalais, o kas gali – ir papildomomis lėšomis.

Lina Liubertaitė: Kaip gimė jūsų meilė augalams?

Danguolė Butkienė: Vilniaus universiteto Gamtos fakultete esu baigusi biologijos studijas. Be paskaitų, buvo ir nuostabios nepamirštamos vasaros praktikos gamtoje – gal ten ir gimė tiesiog meilė gamtai. Be to, mano tėvai ir seneliai visada kažką augino savo soduose ir mus su broliu „lenkė prie žemės“.

Lina Liubertaitė: Kokie augalai jums asmeniškai labiausiai patinka?

Danguolė Butkienė: Jaučiu aistrą gamtinei įvairovei, todėl išskirti vieną ar kelis augalus neįmanoma. Nors lankiau jūsų „Geltono karučio“ kursus, bet nelabai laikausi komponavimo taisyklių, pasikartojamumo. Mano sodas labai eklektiškas: be įvairių krūmų ir medžių, auginu dar daugybę žolinių augalų rūšių – visa tai vadinu džiunglėmis.

Danguolė Butkienė inicijavo šiuolaikinio MO muziejaus sodo kūrimą. Nuotr. iš asm. D. Butkienės archyvo.

Danguolė Butkienė inicijavo šiuolaikinio MO muziejaus sodo kūrimą. Nuotr. iš asm. D. Butkienės archyvo.

Pavasaris prasideda nuo krokų, narcizų, tulpių, česnakų, vyšnių ir slyvų žydėjimo. Vėliau – rododendrai, azalijos, alyvos, paprasti ir sumedėję bijūnai, vilkdalgiai. Šiuo metu gausiai žydi įvairios viendienių veislės. Prieš porą metų pradėjau domėtis rožėmis, prisivežiau nemažai jų iš „Sibirkos rožyno“ – šiais metais jau džiugina gausiais žiedais. Tarpuose – šalavijai, katžolės, veronikos, ežiuolės, vingiriai, japoninės plukės, rodžersijos, astilbės, snapučiai, flioksai, pentiniai, dekoratyvinės žolės, melsvės, rasakilos, hortenzijos…

O sodyboje, kur žemė prastesnė, priesmėlis, dabar bandau sukurti tokį tarsi pajūrio vaizdą – zundos, gubojos, bandreniai, šilokai, kraujažolės, kiečiai, rykštenės, barškės, įvairios smilgos…

Lina Liubertaitė: MO muziejaus sodas jau atviras lankytojams. Kuri jo vieta jus labiausiai intriguoja ir labiausiai laukiate pilnai sužaliavusios?

Danguolė Butkienė: Labiausiai laukiu to, ko dar nėra – pavasarinio vaizdo, kai pražys neseniai pasodinti svogūniniai augalai.

O šiaip tai laukiu to meto, kai suaugs ir išbujos japoninės žolės hakonės – lot. Hakonechloa macra – ir siūruos siūruos vėjyje, o tarp jų gulės Ksenijos Jaroševaitės „balvonėlis“. Teko būti pačioje Hakonėje, Japonijoje – ten yra didžiulis skulptūrų sodas, o jame tokios mažiukės Juozo Mikėno „Pirmosios kregždės“.

D. Butkienė laukia, kol hakonės suaugs, nes tarp jų gulinti K. Jaroševaitės skulptūra „balvonėlis“ turėtų atrodyti įspūdingai. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

D. Butkienė laukia, kol hakonės suaugs, nes tarp jų gulinti K. Jaroševaitės skulptūra „balvonėlis“ atrodys dar įspūdingiau. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Pietinėje muziejaus pusėje laukiu užaugančių didžiųjų akantų – tai klasikinės Graikijos augalas, kurio lapais buvo puošiamos antikinės kolonos ir daugelis meno kūrinių. Nuostabu, kaip susipina skirtingi laikmečiai ir teritorijos.

O paskutinė žinia – skulptorius Mindaugas Navakas pasiūlė prie jo kūrinio „Keturios didžiosios nesavarankiškos“, kuris stovi pietinėje pastato pusėje, užauginti moliūgus, o jis vėliau iš jų išpjaustys įspūdingas hallowen‘o kaukes – ką gi, sekančiais metais irgi lauksime MO sodo savanorių su moliūgų sėklomis.

MO muziejaus sodą gražiai papildo suoliukai ir lauko krėslai, o naktį - specialus apšvietimas. Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

MO muziejaus sodą gražiai papildo suoliukai ir lauko krėslai, o naktį – specialus apšvietimas. Susitiksime ten! Nuotr. aut. L. Liubertaitė.

Ačiū už pokalbį, susitiksime MO muziejuje ir žinoma, jo sode!

Mūsų dovana - 15 % nuolaida

Išmokite kurti augalų derinius! Rugpjūčio pabaigoje vyks įkvepianti dizaino konferencija „Garden style“ ir praktinės augalų dizaino dirbtuvės. Registruokitės dabar ir pasinaudokite mūsų nuolaida.

Užsiprenumeruokite naujienlaiškį ir atsiųsime nuolaidos kodą tiesiai į el. paštą.

Palaukite...

Ačiū.

Taip pat skaitykite:

“Kukmedžių sodinimas: 7 žingsnių sodinimo instrukcija” – kur veiksmas vyksta Mo muziejaus sode;

“Tūkstančio tulpių auginimas privačiame sklype: nuotraukos ir patarimai”– įkvėpimui apie svogūninių augalų gausybę privačiame sklype;

“Peter Korn: skandinaviškas aplinkos dizainas stipriai keičiasi” – skaitykite apie Švedijos pavyzdį.

Norint sukurti estetiškas ir harmoningas augalų kompozicijas, vertinga žinoti tam tikrus dizaino dėsnius, kurių žaismingai, o kartu ir itin praktiškai mokomės seminare “Dekoratyviniai augalai: kuriame kompoziciją”.

kAPŲ APŽELDINIMAS

Paktiška kapų apželdinimo abėcėlė su patikimų augalų sąrašu. 

Nuotolinis seminaras – tik 19 eur.

Seminaro metu sužinosite, kaip parinkti augalus, kad kompozicija ant kapo būtų graži, harmoninga ir lengvai prižiūrima. Kaip skoningai papuošti kapą ne tik gyvais augalais.
Gausite nereiklių ir konkrečioms sąlygoms tinkamų augalų sąrašą ir augalų, kuriuos patys galite užsiauginti džiovinimui ir kapų puošimui, sąrašą.