“Leisk pradėti nuo to, kad gamta visais metų laikais mus džiugina. Juk vasarą akį traukia lietuviški lineliai, jurginai soduose – pirmi rudens ženklai, o snieguolės, vos pasirodžiusios po sniego, skelbia pavasarį…” Nuo pirmų pokalbio minučių mane užliūliuoja Vaiva Mainelytė ir aš pajuntu, kaip mane neša jos žodžiais piešiamas peizažas. Nebūtų aktorė! Kiekvienas žodis tarsi nata, išdainuotas, išjaustas.
Aš žiūriu pro langą į šalčiausia šimtmečio žiema tituluojamą baltą vaizdą ir prisimenu: vaikystėj man labai patiko filmukas “Dvylika mėnesių”, kur mergaitė žiemą ieškojo žydinčių gėlių ir… Stebukle! Rado! Nors tai fikcija, bet girdint man tyliai sekamą Vaivos žiemos pasaką, nesunku įtikėti, kad čia pat, kieme, už lango ant sniego gali pražysti gėlės. Patikėčiau! Net nesuabejodama.
“Juk mes ne tik grožimės gamta”, tęsia Vaiva ir aš pagaunu save mintimis jau nuklydusią į žydinčius laukus, ir skubu tušinuku ant popieriaus žymėti, ką ji sako. “Juk ir mažą vaikelį mes šaukiam gražiu žodžiu: Gražuolyte, Gėlyte, Dukrele, Žiedeli…”
Kilusi iš Rokiškio, kur tėvų namuose visad buvo gausus gėlynas, Vaiva Mainelytė jau daugybę metų namus kuria pačioje Vilniaus širdyje, centre. Atrodo, gyvenant miesto šurmulyje, santykis į gamtą ir augalus taip pat gali nurimti, pritilti, tačiau priešingai – Vaiva kiekvieną namie atsiradusį žiedą, tiek savo rankom užaugintą, tiek gerbėjų ar draugų dovanotą vertina, globoja, o svarbiausia – kalbasi!
Vaiva Mainelytė ilgai išsaugo žiūrovų dovanotas gėles
Monika Vaičiulytė: Kalbėdama apie metų laikus, sakėt, kad pavasarį visad primena tulpės?
Vaiva Mainelytė: Taip. Prie pat mano namų parduodamos gėlės paviljone, visokios, žiūrint į jį nepasakysi – dabar žiema ar vasara, gali įsigyti ir rožių, ir tulpių. Bet kažkada tulpes galėjai gauti tik pavasarį, dar mokykloj berniukai kovo 8-osios proga ne tik mokytojas sveikindavo, bet ir mus, mergaites, klasės drauges.
Monika: Jums patinka kovo 8-oji, Moters diena? Dabar, atrodo, kasmet kyla vis naujų įvairių nuomonių?
Vaiva: Labai patinka, tai tarptautinė šventė. Nereikia jos perdėtai “surusinti”. Argi jau čia tiek daug progų turime, kai parodome moterims dėmesio? Nemanau. Žiūrėk, net jei namo pareis prasikaltęs vyras, nesutvarkęs laiku kambarių, ar dar kokių išdaigų prikrėtęs, bet nešinas gėlių puokšte – iškart suminkštėja moters širdis. Ir tas jos pyktis kokiais šešiais balais nuslūgsta, ir nebepasako ji to monologo, kuriuo ruošėsi jį išbart. Mane visad džiugina gėlės, nors gal yra moterų, kurioms nepatinka, bet aš ne iš tų.
Monika: Ir aš ne iš tų. O kaip aktorę, kokios žiūrovų gėlės labiausiai džiugina?
Vaiva: Tikrai neskirstau dovanotų gėlių. Man jos visos ne tik brangios, bet aš ypatingai ilgai moku jas išsaugoti, tiek, kiek tik jos gali žydėti (ir čia Vaiva nemeluoja, prisimenu lygiai tą patį ji man yra sakiusi grimerinėje prieš spektaklį, kad dovanotos gėlės jos namuose stovi ypač ilgai). Jei tik pastebiu, kad kokia rožės galvelė nulinko, tuoj prikerpu ir į kitą vazelę įmerkiu.
Pastaraisiais metais ir mėnesiais gyvenimas atnešė daugybę netekčių, todėl pajutau – nebenoriu gauti dovanų baltų rožių, liūdna asociacija… Bet apskritai, visas žiūrovų gėles vertinu.
Pelargonijos dėl grožio ir dėl kitų priežasčių
Monika: Jūsų namuose auga pelargonijos, kaip jomis rūpinatės?
Vaiva: Turiu keturis krūmelius, porą vazonų, vienas iš jų tikrai didelis, gal 10 litrų. Nors nedaug joms šviesos reikia, bet pas mane jos netrūksta. Po Naujųjų metų nukirpau jas gerokai, iki ūglių, o iki dabar jos jau suvešėjo ir lapai dideli. Pavasarį bus žiedų.
Monika: Kokių jos spalvų?
Vaiva: Raudonos dvi. O viena tokia ryški purpurinė, kaip dabar atsimenu, po vieno kūrybinio vakaro Marijampolėje viena moteris padovanojo dar visai ūgliuką, ir jis puikiai prigijo. Turėjau dar ir vieną baltą, bet ji nunyko.
Monika: Pelargonijas laikote turbūt ne vien dėl grožio?
Vaiva: Žinoma ne, tai patys geriausi ir natūraliausi migdomieji, valo ir grynina orą. Jos turi gydomųjų savybių, dar kai buvo gyva Pupa, mano šuniukas, prastai jau į pabaigą jautėsi, tai apskabydavo, sukramtydavo apatinius pelargonijų lapus, matyt, jie tikrai turi antibiotikų savybių.
Ar augalus reikia kartais išbarti
Monika: Kokie dar augalai puošia jūsų namus?
Vaiva: Knygų lentyną puošia vijoklis. Dukra Dovilė, dar kadais studentė būdama, iš universiteto parnešė ūgliuką. Taigi kiek jau metų, bet jis didelis, apie du metrus, iki pat žemės jo neleidžiu, pakerpu. Dar turiu dvi sanpaulijas, vadinamas vienišų mergaičių gėles. Dar viena vijoklinė virtuvėj, jai patinka, matyt, maisto gaminimo kvapai ir garai, tad visa klestinti ir suvešėjus. Seniau turėjau ir kaktusų, bet vis spektakliai, filmavimai, gastrolės, jie neišgyvendavo. Nors tiesą sakant, aš mokėdavau nuvytusius atgaivinti, silpniausius pamerkdavau į voneles, prikeldavau. Va kas neauga ir neprigijo pas mane, tai pinigų medis!
Monika: Galbūt jis jaučia, kad Jūs aktorė, ir ironiškai atspindi mūsų valstybės požiūrį į kultūrą?
Vaiva: Žinoma, kur nejaus, juk čia pat per langus žiūri tiesiai į vyriausybę ( Juokiasi. Juokiamės abi)
Monika: Ir visgi, kas jam nutiko?
Vaiva: Kaip bebandžiau, tręšiau – vis nesėkmingai . Vienądien pritrūkau kantrybės, sakau: “Jeigu tu su manim šitaip, tai aš tave rytoj su visom šaknim išrausiu ir išmesiu”. Kitądien dar nieko nieko… Bet po kelių dienų žiūriu – išdygę keli ūgliukai.
Monika: Pabarėt ir jis išsigando?
Vaiva: Aišku (juokiasi). Išties mano klaida buvo ta, kad persodindama parinkau jam per didelį vazoną. Beje, visada, kai augalus perkeliu, mėgstu jiems pasakyt: “Mielieji, štai naujas erdvus jūsų būstas, dabar būsit čia laimingi ir patenkinti.
Monika: Jūs kalbatės su augalais?
Vaiva: Taip. Ir kartais ne tik žodžiu: ryte atsibundi, pereini per namus, žvilgsniu paglostai kiekvieną žiedą, perduodi ir savo nuotaiką, ir energijos lauką. Juk iškart ir diena prasideda kitaip, ir nuotaikos suteikia, kai tau “Labas rytas” taria žydinti sanpaulija.
Monika: Ačiū.
Baigdama pokalbį ir baigdama tekstą, pridėsiu nuo savęs (miela Vaiva to tikrai nesakė): kitąkart, kai eisite į teatrą žiūrėti spektaklio, kuriame ji vaidina, nepamirškite nunešti gėlės žiedelio. Ne dėl savęs, net ne dėl Vaivos, o dėl tų žiedų, kurie bus palaiminti žydėti Vaivos Mainelytės namuose, lyg dekoracijos mažame kasdieniniame jos mono spektaklyje. Tik čia ne spektaklis. Čia viskas gyva ir tikra. Išklausius Vaivos, man ausyse skamba tik vienas žodis, kurį ji taip mėgsta sušukti, kuomet būna pilna susižavėjimo kažkuo. Prancūziškas “Magnifique”. Tikrai, ir aš jos pasakojimo pakerėta sušunku “Ačiū, Vaiva! Magnifique!”
Straipsnio autorė Monika Vaičiulytė.
Taip pat skaitykite:
5 patikimi augalai iš pasakiškos Auksės Dobilienės sodybos , kuriame aistringa augalų mylėtoja Auksė Dobilienė, nutarusi dalį savo sodybos erdvės skirti šiuolaikiškam natūralistiniam želdynui, dalinasi savo atrastais TOP5 daugiamečiais žoliniais augalais, iš kurių nebūtinai visi visakeriopai pasiteisino.
Tūkstančio tulpių auginimas mažame sklype: nuotraukos ir patarimai – 11 arų, 60 tulpių veislių ir 1000 tulpių žiedų! Pasigrožėti ir pasimokyti tikrai yra ko ir iš ko!
Patiko vaizdai? Ir Jūs norite susikurti tobulą kiemą ar sodybą, tačiau trūksta žinių ir įgūdžių – pasižvalgykite į kursus: “Mano sodo dizainas” ar “Sodybos apželdinimas”.Visus organizuojamus kursus rasite – spauskite čia.
Prenumeruokite naujienlaiškį ir papasakosiu apie šiųmetines keliones po gražiuosius mūsų Lietuvos kiemus ir sodybas:
