Garantuoju, kad jau laukiat šiltų vakarų, žydinčių jazminų kvapo, ilgų pasivaikščiojimų, žvejybos, žemuogių ant smilgos, basų kojų pievoje, ir tiesiog nieko neveikimo ant liepto, žiūrint į saulėlydį.
Kad vasarą poilsis sodyboje būtų pilnavertis, reikia ją gerai susitvarkyti. Pagal savo dienos ritmą, pagal patogumą ir pagal skonio pajautimą.
Vat su skoniu čia dažnai ir prasilenkiam 🙂 Ir tiesą sakant, nieko nuostabaus. Pripažinkim, kad per pastaruosius dešimtmečius išsaugojom žinojimą, kaip pasėti, pikuoti ir kokiom trąšom laukus tręšti, o tikra lietuviška sodyba, jos dekoratyvioji pusė ir simbolika liko tik močiučių galvose.
Noras padaryti geriau persilydė į norą padaryti ryškiau, išskirtiniau. Ir vietoj tradicinių daugiamečių gėlynų turim alpinariumus, bonsus, iščiustytą veją ir batus su surfinijomis.
Nuo ko pradėti? Ogi kaip visada, nuo idėjos ir plano. Turėčiau pasakyti ir nuo kursų, na bet tą ir patys supratote 🙂 Jei norite kaimiškos sodybos, pasidomėkite etnografija, paskaitykite knygų, gal ir specialistą susiraskite. Arba pasiklauskit močiutės.
Vietoj rožių ir vaškinių viendienių geriau tiktų erškėtrožės ir smulkios geltonos viendienės, vietoj tujų gyvatvorės – laisvų formų sedulos, lanksvos, hortenzijos. O kur dar putinas, alyva, diemedis, rūtos – ar žinot, kad augalai buvo parenkami ne tik pagal grožį ar teikiamą naudą, bet ir pagal simbolinę reikšmę?
Tęsiam toliau: vietoj bonso – šermukšnis, vietoj kalninių pušų – rudbekijos, vietoj alpinariumo – kreidintais akmenėliais apjuostas gėlynas. Na taip, gerų pavyzdžių kaime reikia jau paieškoti…
Lietuviška etnografinė sodyba – pavyzdys iš Rumšiškių (Lietuvos liaudies buities muziejus, Troba iš Erlėnų). Jūsų sodyba gali turėti savo regionui būdingų elementų, pvz. išpinta tvorelė aplink gėlyną ar pan.
O šiaip mūsų kaimo tradicijos vienu aspektu tai tikrai mums artimos – laiko gėlynams neturėjo mūsų protėviai, laiko ir mes neturime 🙂 Todėl tradicinė etnografinė sodybos stilistika įveikiama ir mums, ji visai nekalba apie daug laiko reikalaujančius sprendimus. Pagalvokite, juk net lepių surfinijų vazonėliuose nesodindavo (kas gi laistys kasdien?), tuo labiau ant nukirsto medžio šakos vazonėlio nekabindavo. Viskas turėjo savo vietą: vežimų ratai – ant vežimo, sulūžę padargai – į krosnį. O ne su gėlėmis prie paradinio įėjimo. Sodyba buvo ne iščiustyta, o tvarkinga, gamtiška.
Jei turit savo gamtos lopinėlį, saugokit ir gražinkit, bet nesugadinkit 🙂
Apie tai rašėme ir žurnale „Namas ir aš“ 2015 m. balandžio numeryje, tema „Šiuolaikinės sodybos kiemas“.
DAUGIAU IDĖJŲ JŪSŲ SODYBAI:
Skaitykite „9 sodybų kiemo idėjos, kaip atsinaujinti nešvaistant pinigų„
Peržiūrėkite visus straipsnius, susijusius su sodybos planavimu ir tvarkymu – skaityti čia.
Apsilankykite mūsų kursuose „Sodybos apželdinimas“ – skaityti programą ir atsiliepimus čia.
Parašyk komentarą