Apželdinimo madas diktuoja kelios šalys, turinčios gilias sodų tradicijas. Neabejotinai Didžioji Britanija yra viena iš svarbiausių šalių, užduodančių toną daugeliui kraštovaizdžio specialistų visame pasaulyje. Pakalbinome Tim Richardson, žymų straipsnių apie sodo dizainą autorių, sodo festivalių „The Chelsea Fringe Festival“ įkūrėją, tik ką išleistos knygos „The New English Garden“ autorių – apie įspūdingiausius Didžiosios Britanijos sodus, kaip jie keitėsi, kaip jis numato, kur tendencijos pasuks toliau.
Tim Richardson pristato apželdinimo tendencijas “Grow London” parodoje 2016 birželio 24 d. Nuotr. L.Liubertaitė.
Lina Liubertaitė: Tik ką parodoje „Grow London“ pristatėte savo naują knygą „The New English Garden“. Ar galėtumėte trumpai apibūdinti, kaip keičiasi tradicijos, koks tas naujasis angliškas sodas?
Tim Richardson: Ženklūs pokyčiai prasidėjo 1990-1995 m., kai britų kraštovaizdžio dizaineriams pradėjo daryti įtaką Vokietijoje vyraujantis natūralistinis stilius. 1994 metais daugelis sodininkų ir dizainerių augalus pradėjo sodinti atsižvelgdami į augalų formas, tekstūrą ir kontūrus, o ne tik į spalvas.
Taigi šiandien parodoje kalbėjau apie tai, kaip įvairūs sodo stiliai įtakoja mūsų sodus. Tai bandžiau iliustruoti tikrai gerų dizainerių darbų pavyzdžiais, kuriuose atsiskleidžia kiekvieno jų individuali nuomonė ir supratimas.
Pagrindinė mintis, kuri daugiau ar mažiau įsitvirtino visuose soduose, yra ta, kad kraštovaizdžio kūrimas turi tradicijas, paremtas spalvingais, atsitiktiniais ir nuosekliai išdėstytais sodinimo stilių idėjomis, dėl kurių sodai tampa labiau patrauklūs, juose auga daugiau nuolatinių augalų.
Lina: Daugelyje Centrinės ir Rytų Europos šalių, tame tarpe ir Lietuvoje, labai daug dėmesio skiriama spalvoms, užmirštant formas ir augalų tarpusavio santykius, tad mūsų atveju šis daugiamečių natūralistinis stilius tikrai yra naujas ir visiškai kitoks nei mes įpratę matyti.
Tim: Daugelis žmonių į natūraliai augančius augalus žiūri kaip į piktžoles, ir tai yra didžiausia bėda. Didelę teigiamą įtaką šiuo atveju turi Čelsio gėlių paroda. Man asmeniškai natūralūs lauko augalai labai patinka, – kai tenka kur nors važinėti, visuomet atkreipiu dėmesį į kelkraščius ir gyvatvores. Atrodo, kad tai tik paprasti, kuklūs lauko augalai, bet jie labai mane atgaivina.
Į klombas madinga pasisėti ryškių vienmečių, kurios primena žydinčią pievą.Londonas, nuotr. L.Liubertaitė
Mintis, kad yra ryšys tarp žmogaus ir gamtos, nėra nauja. Ją meno kritikas John Ruskin plėtojo dar XlX a. nuosavame sode, pilname netikėtumų. Net ir dabar kai kurie dizaineriai tiesiogiai perkelia lauko augalus į sodą.
Iš tikrųjų būtent taip princas Čarlzas padarė savo name Haigrove (Highgrove) Glostenšyre, kur augalai nukopijuoti nuo augančių Transilvanijoje. Milžiniški laukai tiesiog atkartoja Rumunijos, kur jis gyveno, pievas. Buvo surinktos ten augančių augalų sėklos ir atvežtos į Angliją, taip sukuriant laukinių gėlių pievą. Kodėl gi ne, jis gali sau tai leisti.
O daugeliui žmonių sunku suvokti, kad laukinė pieva yra gražu – stereotipai, kaip turi atrodyti sodyba užmiestyje, yra stipriai įsitvirtinę žmonių galvose. Tai yra labai giliai įsišakniję įpročiai, kuriuos sunku pakeisti.
Londone žiedinės sankryžos centre jau ne veja, o stilizuota balta laukinė pieva. Nuotr. L.Liubertaitė
Lina: Kaip sukurti natūralistinį ateities sodą? Ar užtenka kopijuoti netoliese augančią gamtą?
Tim: Būtent apie tai aš ir kalbu. Šefildo universiteto dizaineriai tai ir daro – jie eina į gamtą, renka tam tikrų augalų sėklas, iš kurių augina sodinukus, kuriuos vėliau sodina. Kaip pavyzdys gali būti Karalienės Elžbietos Olimpinis Parkas, puikiai įkomponuotas į visuomeninę erdvę kaip sodas. Šie sodai yra labai įspūdingi, bet tuo pačiu jie yra dirbtiniai – tai tiesiog gamtos imitacija, kopija, o aš pasigendu ryšio su sodo autoriumi. Žinau, kad jie sukurti žmogaus, bet nejaučiu ryšio su asmenybe. Autorius per sodą su manim nekalba. Aš manau, kad sodai vienaip ar kitaip turi atskleisti ryšį su juos kūrusiu žmogumi.
Barbican Beach Garden – sodas ant stogo virš tramvajaus tunelių – dar vienas Šefildo universiteto profesoriaus Nigel Dunnet projektas, kuriame aiškiai matomas natūralistinis stilius. Londonas, nuotr. L.Liubertaitė
Todėl tendencijos pasisuks ten, kur bus žmogus. Ir ne tik natūralistinis sodas vertas dėmesio – svarbiausia, kad jis sužadintų, ramintų, guostų, šokiruotų ar kitaip paveiktų. Būtent taip, kaip norėjo to sodo kūrėjas.
Lina: Kodėl natūralistinė kryptis tapo tokia svarbi ir randa sekėjų įvairiausiuose pasaulio kampeliuose? Ar dar ilgai apželdinimo tendencijos suks šia kryptimi?
Tim: Aš manau, kad natūralizmo sąvoka tampa vis labiau svarbesnė. Ekologinis Armagedonas – žmonijos žala pasauliui buvo aktualūs visais laikais. Yra labai daug žmonių, kurie jaučiasi dėl to atsakingi, ir, kas yra keisčiausia, menininkai, o ypač kraštovaizdžio dizaineriai, traktuoja tai žymiai atviriau ir rimčiau. Atrodo, tarsi jiems iš pasąmonės ateina suvokimas, kad aplinką išgydysime labiau suartėdami su gamta, per natūralius elementus. Net ir privatus sodas yra viso šio proceso dalis.
Daugelis geriausių dizainerių žiūri šia kryptimi, vengia naudoti nenatūralius elementus. Aš į tai žiūriu kiek laisviau – mano idėja yra sukurti sodą kaip erdvę, kuri būtų pilna įvairių daiktų, skulptūrų, kurios mus stimuliuoja, įkvepia ir priverčia juoktis. Gali būti įvairių būdų sukurti efektą, kad sodas patiktų, ne tik natūralistinis.
Vešli natūraliai atrodanti augmenija parkelyje vidury Londono pagerina orą, leidžia žmonėms atitrūkti nuo darbų, rasti pavėsį. Ar taip išgelbėsime pasaulį? Nuotr. L.Liubertaitė
Lina: Apie tai kalbėsime ir konferencijoje „Garden Style“, kuri vyks rugpjūtį Trakuose. Kaip jūs manote, kaip mus įtakoja tai, ką mes girdime sode, užuodžiame, galime paliesti?
Tim Richardson: Taip, sodas mus veikia per įvairius pojūčius, bet mes neskiriam pakankamai dėmesio šiems nematomiems ir net neužčiuopiamiems sodo aspektams. Manau, viena iš problemų, pavyzdžiui, kalbant apie kvapus sode, yra ta, kad aromatą labai sunku aprašyti. Tai labai specifinis dalykas ir jo žodynas yra tikrai sudėtingas.
O tam tikrose vietose mes jaučiame tvyrančią vietos aurą, mus supa savotiška atmosfera. XVIII amžiuje ši aura poetiškai buvo vadinama vietos dvasia (angl. genius of the place, lot. genius loci). Dvasios supo mus visais laikais, ir aš tikiu, kad vietos turi aurą. Labai sunku paaiškinti, kas tai yra – mes tiesiog tai jaučiame.
-Taigi, sodininkystė nėra vien tik mokslas, bet ir menas bei jausmai, kuriuos kartais sunku ir apibūdinti. Ačiū už pokalbį.
