Autentiška architektūra reikalauja autentiškos aplinkos. Kas yra tradicinė lietuviška sodyba? Kai kurias lietuviškas aplinkos kūrimo tradicijas jau esame primiršę, tačiau jose būta tam tikros logikos, kurią galime panaudoti ir dabar.
SODYBOS STILIUS
Pradėsime nuo to, kad tikrai nekalbame apie ryškių vienmečių gėlių prisodintus nebenaudojamus vežimus. Tradicinėje sodyboje funkcija buvo labai aiškiai išreikšta, tad gėlyno vieta buvo reprezentacinėje zonoje, padargų vieta – ūkinėje zonoje, o sulūžusių medinių padargų – krosnyje.
Kalbant apie dekoratyvinę funkciją, gėlynai buvo kuriami iš nereiklių augalų, daugiamečių arba savaime pasisėjančių. Tuo šiek tiek primena dabar madingą „olandišką bangą“ arba kitas natūralistines sodo dizaino kryptis. Ir išties – vešlūs daugiamečiai gėlynų augalai visų pirma buvo parenkami pagal dirvožemį, apšviestumą, drėgmės režimą. Jie augo tinkamomis sąlygomis ir nereikalavo priežiūrai papildomo laiko – jo šeimininkė tikrai neturėjo. Tuo tradicinė sodyba gali pasirodyti artimesnė pasaulinėms tendencijoms negu dabar įprastos išpuoselėtos sodybos su alpinariumais ir figūrinėmis tujomis.
Pasižvalgykite į natūralistinio dizaino pavyzdžius, įterpkite lietuviškų kaimiškų augalų, tokių kaip baltagalvės, rudbekijos, bijūnai, gludai, – pataria modernių apželdinimo kursų „Geltonas karutis“ lektorė, kraštovaizdžio architektė Lina Puodžiūtė. Taip sodybos želdiniams suteiksime skanaus lietuviško potėpio. Labai daug galime pasiekti per smulkmenas, pvz. galime naudoti margesnių spalvų derinius, naudodami tokias tradicines niuansines spalvas kaip geltona, raudona, oranžinė.
SODYBOS PLANAVIMAS
Lietuviškoje sodyboje vyravo laisvai vingiuojančios aptakios linijos, tokias specialistė pataria naudoti kuriant sodybą ir dabar. Jei turite pakankamai erdvės, vietoj tiesios tujų gyvatvorės formuokite laisvai sugrupuotas medžių ir krūmų kompozicijas. Tvenkiniui galioja tie patys principai – jis turi atrodyti tarsi natūraliai susiformavęs per tam tikrą laiką. Nebijokite sodinti daug pakrantės ir vandens augalų, kad plokščia veja nenusileistų tiesiai iki pat vandens.
Kadangi žemė buvo labiausiai vertinama kaip maisto davėja, erdvių kiemų būdavo retai, vyravo uždaro tipo erdvės. Tačiau kiekviena šeimininkė puošdavo savo sodybą bent vienu gėlynu, kuris būdavo priešsodybio zonoje, kad praeiviai ir kaimynai matytų, kad sodyba tvarkinga. Ši zona buvo tarsi vizitinė kortelė, kurioje užkoduota daug informacijos. Dabar kurti gėlyną laikantis tos simbolikos gali būti sudėtinga, tačiau daugiametis gėlynas reprezentacinėje zonoje gali puikiai papildyti architektūrą ir atskleisti jūsų sodybos koncepciją. Toks gėlynas turėtų būti didelis, nes jame turi tilpti visais mėnesiais žydinčios gėlės, kad žydėjimas nenutrūktų.
Jei planuojate vaismedžių sodą, rinkitės ilgaamžes sėklines obelis, o ne skiepytas žemaūges. Sodą planuokite kaip atskirą zoną, jame vaismedžius rikiuokite simetriškomis eilėmis. Paveldėtame sename sode neskubėkite pašalinti senų medžių, gal įmanoma juos atnaujinti.
Apskritai tradicinė sodyba vargiai įsivaizduojama su jaunais medeliais. Tad jei įrengiate naują sodybą ir norite suteikti jai jaukumo, investuokite ir pradžiai pasodinkite keletą didelių medžių vietoj daug mažų.
SODYBOS DEKORAS
Gėlyne paprastai buvo auginamos nereiklios gėlių rūšys, iš tradicinių lektorė pamini vilnotąją notrą, rūtas, karpažolę, rasakilą, gludą, rudbekiją, šalaviją, rusmenę, piliarožę, baltagalvę, kietį, žieminį astrą. Pavasarį pražysdavo narcizai, tulpės, krokai, snieguolės, žydrės, scylės, eleborai, šilagėlės, raktažolės. Pakabinami krepšiai ir palanges puošiantys loveliai buvo retas reiškinys, jei jau kažkas žydėdavo už gėlyno ribų, gėlės parenkamos tais pačiais praktiškumo principais. Tokiam krepšiuke galėdavai rasti nebent šaltmėtes, nasturtes, šalavijus, netgi laiškinius česnakus (Allium schoenoprasum L.), o ne drėgmės ir priežiūros reikalaujančias lobelijas ar surfinijas. Lepios gėlės krepšeliuose neatspindi tų laikų tradicijų, todėl venkite taip puošti naujai kuriamas sodybas, jei siekiate autentiškumo.
Anksčiau žmonės buvo taupūs ir gražiai mokėjo sugyventi su aplinka per daug neeikvodami jos išteklių, sako L.Puodžiūtė. Šiuolaikinio žmogaus supratimas po truputį prie to grįžta prie to, kad reikia nekovoti su gamta, naudoti vietinės kilmės natūralias medžiagas, kuo paprasčiau apdorotas. Todėl sodyboje tinka medinė sukalta arba iš vytelių išpinta tvora, savo rankomis sukonstruotos supynės, laipynės ar kiti elementai. Jei norime sukurti dvasią, kuria pasižymi tikra tradicinė sodyba, aplinka turėtų būti ne tiek išpuoselėta ir sterili, kiek laisva ir gamtiška.
Straipsnis buvo publikuotas žurnale “Namas ir aš” 2015 m. balandžio numeryje, pavadinimu “Šiuolaikinės sodybos kiemas”.
DAUGIAU IDĖJŲ JŪSŲ SODYBAI:
Skaitykite „9 sodybų kiemo idėjos, kaip atsinaujinti nešvaistant pinigų„
Peržiūrėkite visus straipsnius, susijusius su sodybos planavimu ir tvarkymu – skaityti čia.
Apsilankykite mūsų kursuose „Sodybos apželdinimas“ – skaityti programą ir atsiliepimus čia.
