Manto istorija itin asmeniška – organizuodama aplinkos dizaino konferenciją „Garden style“ suprantu, kad kiekvienas lankytojas išgirsta kitokią žinutę ir pajunta konferenciją savaip. Todėl labai apsidžiaugiau, kai po 2026-ųjų „Garden Style“ man parašė jos lankytojas Mantas Puodėnas. Ne su trumpu „patiko“ ar „buvo įdomu“, o su visu pasakojimu – kaip apskritai čia atsidūrė, ką išgirdo, kas užkabino ir kokių minčių parsivežė į savo kuriamą erdvę. Todėl su Manto sutikimu jo pasakojimu dalinuosi ir čia.
Toliau – Manto Puodėno tekstas, jo paties žodžiais.
Į „Garden Style“ atvedė sekatorius
Į „Garden Style“ konferenciją patekau gana netikėtu keliu. Viskas prasidėjo ne nuo konferencijos ir net ne nuo sodo projektavimo – nuo sekatoriaus.
Kadangi dirbu Norvegijoje, pirmiausia sekatoriaus ieškojau ten. Apvažiavau kelias parduotuves, tačiau tokio profesionalaus įrankio, kokio norėjau, neradau. Visai netikėtai „Facebook“ pamačiau Boženos internetinę parduotuvę „Rožių magija“, kurioje radau profesionalių japoniškų sodo įrankių. Iš jos įsigijau norimą sekatorių, o vėliau kreipiausi ir dėl skiepijimo peilio.
Mūsų bendravimas tuo nesibaigė. Papasakojau Boženai, ką ateityje noriu kurti Lietuvoje: formuoti bonsus, gaminti išskirtinius vazonus ir skulptūras, išsaugoti senas vaismedžių veisles ir kurti savo sodą. Tada ji ir pasiūlė apsilankyti „Garden Style“.
Iki konferencijos tuo metu dar buvo likęs beveik mėnuo. Iš pradžių tai buvo tiesiog pasiūlymas, tačiau mintis apie renginį vis sugrįždavo. Artėjant konferencijai vis labiau norėjau pačiam nuvažiuoti, pamatyti, kas ten vyksta, ir pabūti tarp žmonių, kuriems artimi augalai, gamta ir kūryba.
Galiausiai nusprendžiau važiuoti, nors nelabai žinojau, kas manęs laukia.
Pirmasis įspūdis konferencijoje
Prie registracijos gavau dalyvio kortelę – ją man užkabino ant kaklo. Vos įėjęs į konferencijos erdvę pajutau žalumos kvapą ir lengvą žmonių šurmulį. Aplink buvo daugybė augalų, medelių ir žmonių, kuriems šis pasaulis taip pat buvo artimas.
Pamenu, tiesiog giliai įkvėpiau ir mėgavausi ta akimirka. Nors aplink buvo daug nepažįstamų žmonių, atmosfera atrodė kažkaip sava ir artima.
Pasijutau lyg būčiau namuose.
Tą akimirką dar nežinojau, kiek minčių iš šios dienos parsivešiu su savimi.
Japoniškas sodas ir ilgalaikė vizija
Stipriausiai mane paveikė Šarūno Kasmausko pasakojimas apie Japoniško sodo kūrimą. Sužavėjo ne vien pats sodas, bet ir žmogus, kuris turėjo idėją, aiškią viziją ir daugybę metų jos siekė.
Ypač įstrigo jo pasakojimas apie bendradarbiavimą su japonais. Kai kalba pasisuko apie sodo tiltus, jis pabrėžė, kad šį darbą atliks būtent japonų meistrai, nors galėtų ir vietiniai. Įstrigo jo mintis: vietiniai galėtų tai padaryti, bet jis pats žinotų, kad tai padarė ne japonai.
Ši detalė man daug pasakė apie pagarbą žmonėms, su kuriais pradėjai kurti, ir apie norą nepamesti savo pirminės vizijos.
Patiko ir tai, kaip Šarūnas kalbėjo – paprastai, gyvai, su humoru. Buvo įdomu jo klausytis, jautėsi, kad pasakoja apie tai, kuo pats gyvena.
Klausydamasis jo pradėjau dar aiškiau matyti ir savo kuriamą vietą Lietuvoje. Mano kuriama erdvė bus kitokia, tačiau pati ilgalaikės vizijos idėja man labai artima.
Mintyse matau daug akmenų, formuojamus medelius ir bonsus, savo rankomis sukurtus takus, dekoruotas sienas ir tarp jų augančius augalus.
Akmenys man apskritai yra savotiška silpnybė. Ypač traukia netaisyklingi, su skylėmis, neįprastų formų. Labai patinka ir jų spalvų įvairovė – kiek skirtingų atspalvių, raštų ir paviršių galima rasti vien Lietuvoje. Kartais akmuo patraukia forma, kartais spalva, o kartais abu dalykai kartu.
Radęs įdomų akmenį galiu ilgai jį apžiūrinėti ir galvoti, kur jis galėtų atsirasti mano būsimoje erdvėje. Man akmenys nėra vien dekoracija – kartais būtent jų forma, spalva ar paviršius pasiūlo mintį, kas galėtų atsirasti aplink juos.
Tą dieną konferencijoje supratau, kad panašiai žiūriu ir į augalus. Mane domina ne tik tai, kaip jie atrodo dabar, bet ir tai, kokie galėtų būti po penkerių, dešimties ar dar daugiau metų.
Aštuonios pušaitės kaip prisiminimas
Vaikščiodamas po konferencijos erdvę stebėjau žmones, nešančius nusipirktus augalus į automobilius. Pats augalų pirkti neketinau, tačiau prie „Sodo fėjos“ stendo sustojau ilgėliau. Dėžėse pamačiau mažas pušaites.
Pradėjau jas po vieną imti į rankas, sukioti, atsitraukęs vertinti siluetą ir galvoti, kaip kiekviena galėtų atrodyti po daugelio metų. Tą akimirką jau nebežiūrėjau tik į tai, kokios jos yra dabar – pradėjau matyti jų galimybes.
Tada kilo mintis: jos gali būti ne tiesiog pirkinys, o gyvas prisiminimas apie pirmą kartą, kai dalyvavau tokio pobūdžio renginyje.
Galiausiai išsirinkau aštuonias pušaites. Grįžęs jas persodinau į didesnius vazonėlius, kad galėtų augti ir stiprėti. Man patinka pagalvoti, kad po daugelio metų jos atrodys visai kitaip, o aš vis dar prisiminsiu, kur ir kodėl jas nusipirkau.
Medžiai, bonsai ir akmenys
Kuo daugiau domiuosi medelių formavimu, tuo aiškiau suprantu, kad mane traukia ne vien pats bonsas. Labiausiai domina galimybė medį susieti su visa aplinka – akmenimis, reljefu, takais ir kitais elementais.
Ypač įdomi root-over-rock technika, kai medžio šaknys ilgainiui apgaubia akmenį. Šią idėją noriu plėtoti savaip – derinti medelius ne tik su natūraliais akmenimis, bet ir su savo kuriamomis uolų imitacijomis. Man gražiausia būtų tada, kai po daugelio metų medis ir akmuo atrodytų taip natūraliai susiję, kad būtų sunku pasakyti, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas.
Tam jau bandau ruoštis ir praktiškai. Šiemet pabandžiau dauginti kadagius auginiais – iš kelių atrinktų augalų pasodinau apie šešiasdešimt šakelių. Dar nežinau, kiek jų prigis, tačiau pati mintis man labai patinka: jei dalis jų sėkmingai įsišaknys, vieną dieną galėsiu formuoti medelius, kuriuos nuo mažos šakelės užsiauginau pats.
Šioje srityje dar turiu daug ko išmokti. Mane domina ne tik tai, kaip medį kirpti ar formuoti, bet ir kaip jį suprasti – kada geriau neliesti, ką palikti ir kaip jis keisis po penkerių ar dešimties metų.
Tikiuosi, kad šiame kelyje sutiksiu žmonių, iš kurių galėsiu mokytis gyvai.
Sodas, kurį galima jausti
Kuo daugiau apie tai galvoju, tuo aiškiau matau, kad vien medžių, akmenų ar formų neužtenka. Man svarbu, kokį jausmą visa erdvė sukurs žmogui.
Todėl konferencijoje labai atliepė ir kalbos apie pojūčius. Mano aplinkoje kol kas beveik nėra gėlynų, tačiau po renginio dar daugiau pradėjau galvoti apie kvapus, spalvas ir tai, kaip sodas keičiasi skirtingu metų laiku.
Įsivaizduoju vietą, kur girdėti paukščiai, žydi rožės ir kiti augalai, o keičiantis sezonams keičiasi ne tik vaizdas, bet ir kvapai.
Merilen Mentaal pranešimas dar labiau sustiprino šią mintį – sodą galima patirti ne vien akimis, bet ir per garsą, prisilietimą, kvapą ar net skonį.
Nenoriu vien gražaus vaizdo.
Noriu, kad vietą būtų galima jausti.
Takas kaip sodo dalis
Linos Liubertaitės pranešime man ypač įstrigo mintis apie kelią – kad tiesiausias kelias nebūtinai yra įdomiausias, o pati erdvė gali būti kuriama taip, kad žmogus eidamas ją atrastų po truputį.
Tai iš karto susiejau su tuo, ką jau buvau pradėjęs planuoti pats. Takus savo erdvėje noriu kurti iš savo gamintų plokščių, kad jie nebūtų tik praktiškas būdas nueiti iš vienos vietos į kitą. Norisi, kad pats takas taptų erdvės dalimi – vestų žmogų, kartais pasuktų, atvertų kitą vaizdą ar nuvestų prie medžio, akmens, vandens ar mano sukurto objekto.
Kai kuriose plokštėse ateityje norėčiau palikti ir savo sukurtas trumpas mintis. Man patinka idėja, kad žmogus eidamas ne tik žiūrėtų aplink, bet kartais sustotų, perskaitytų kelis žodžius ir galbūt akimirkai susimąstytų.
Savitas braižas vietoj „copy-paste“
Būtent todėl artima pasirodė ir Agnės Dailidaitės mintis apie kūrimą be „copy-paste“ šablonų – apie vietos charakterį, autentišką pasakojimą, pojūčius ir laiką.
Nenoriu nukopijuoti japoniško sodo, bonsų ekspozicijos ar kieno nors kito kiemo. Galiu mokytis technikų, stebėti, kaip dirba daugiau patirties turintys žmonės, bet ilgainiui iš viso to noriu susikurti savo braižą.
Gal todėl mane ir traukia skirtingus dalykus jungti tarpusavyje – medį su akmeniu, natūralias formas su betonu, taką su trumpa mintimi, tikrą augalo lapą su mano paties sukurta fantazine forma. Kiekvienas toks bandymas padeda vis geriau suprasti, kokia galėtų būti mano kuriama erdvė.
Eksperimentai su tuo, ką užaugini
Dar vieną visai kitokį kampą konferencijoje parodė Tadas Eidukevičius. Mane nustebino, kiek daug jis eksperimentuoja su augalais ir kiek netikėtų dalykų galima pagaminti iš to, kas auga visai šalia mūsų. Ypač įstrigo neprinokę juodieji serbentai, iš kurių gaminami savotiški „kaparėliai“.
Klausydamasis jo pradėjau dar daugiau galvoti apie tai, ką ateityje galėčiau sukurti iš savo užaugintų uogų. Šilauogių ir juodųjų serbentų planuoju auginti daugiau, todėl norėčiau pabandyti sukurti savo sirupą, koncentratą ar kitą panašų produktą – ne vien saldų gėrimą, bet tokį, kuriame kuo labiau išliktų pačių uogų skonis ir natūralumas.
Kol kas dar nežinau nei tikslaus recepto, nei technologijos. Tačiau pati mintis man artima: ne tik kažką užauginti, bet paskui pačiam eksperimentuoti ir iš savo derliaus sukurti ką nors savito.
Vieta ugniai ir žmonėms
Kateřinos Zahradníkovos pranešimas man buvo artimas dar ir todėl, kad vietą ugniai buvau numatęs jau anksčiau. Savo būsimoje erdvėje planuoju atskirą vietą su laužu – tokią, kur ilgais rudens vakarais būtų galima susėsti su artimaisiais ir draugais, pabūti prie ugnies, pasikalbėti, galbūt kartu pasigaminti maisto.
Klausydamasis jos dar kartą pajutau, kad ši mintis turi prasmę. Ugnis gali būti ne tik gražus sodo elementas – ji natūraliai suburia žmones, sulėtina tempą ir leidžia ilgiau pabūti lauke.
Tai buvo viena iš tų konferencijos akimirkų, kai ne atradau naują idėją, o gavau patvirtinimą tam, ką savo erdvei jau buvau sugalvojęs.
Akmuo kitą rytą po konferencijos
O kitą rytą konferencijos įspūdžiai labai netikėtai susijungė su kasdienybe.
Tą dieną, kai vyko konferencija, Lietuvoje prasidėjo audra. Kitą rytą savo kaime manęs paprašė padėti sutvarkyti ant kelio nuvirtusį beržą.
Sutikau. Kai šeimininkė paklausė, kiek kainuos mano pagalba, pasakiau, kad pinigų nereikia. Buvau pastebėjęs jos kieme augalų gražiais lapais, kuriuos galėčiau panaudoti kūrybiniams bandymams, ir kelis didelius, labai įdomius akmenis.
Paklausiau, ar tie akmenys jai priklauso ir ar galėčiau juos pasiimti. Ji sutiko ir dar parodė vieną anksčiau savo kieme iškastą akmenį.
Vos jį pamačiau, supratau, kad tikrai noriu jį parsivežti.
Jis buvo išskirtinis, todėl pasiėmiau iš karto. Kiti liko laukti – jie tokie dideli ir sunkūs, kad juos pasiimsiu vėliau.
Gal kam nors tai būtų tiesiog akmuo.
Man tokie radiniai suteikia džiaugsmo, kurio nenusipirksi už pinigus.
Dar prieš dieną konferencijoje klausiausi pasakojimų apie sodus, medžius, akmenis ir kūrybą, o kitą rytą jau vežiausi namo vieną iš būsimų savo erdvės dalių.
Noras sukurti savo erdvę
Tuo metu jau buvau pradėjęs pirmuosius bandymus su cemento lapais. Tikrų augalų lapų formas perkeliu į betoną, o galvoje jau sukasi mintys, kaip nuo paprasto lapo atspaudo pereiti prie savų formų – pridėti šaknis, akmenis, keisti proporcijas ir kurti augalus, kurių gamtoje nėra.
Kuo daugiau bandau, tuo aiškiau matau, kad nenoriu atskirai turėti bonsų, akmenų, takų, skulptūrų ar gėlynų. Noriu, kad visa tai ilgainiui susijungtų į vieną erdvę ir turėtų bendrą charakterį.
Konferencijoje trumpam net pagalvojau, kad būtų įdomu dirbti kartu su žmonėmis, profesionaliai kuriančiais tokias vietas. Vėliau emocijoms nurimus supratau, kad mano ilgalaikis noras kitoks.
Noriu ne tiesiog pakeisti vieną darbą kitu.
Noriu išmokti tiek, kad galėčiau kurti savo.
Galbūt po daugelio metų mano erdvėje bus seni formuoti medžiai, bonsai, įvairių formų ir spalvų akmenys, gėlynai, mano rankomis sukurti takai, vieta prie ugnies ir objektai, kurių šiandien dar net nesu sugalvojęs.
Tačiau kuo daugiau apie tai galvoju, tuo labiau suprantu, kad svarbiausia turbūt bus ne tai, ką žmogus ten pamatys.
Norėčiau, kad atėjęs jis bent trumpam atsiribotų nuo kasdienybės.
Galbūt lygiai taip, kaip aš tą dieną „Garden Style“ konferencijoje – įėjau tarp augalų ir žmonių, pajutau žalumos kvapą, išgirdau lengvą šurmulį, giliai įkvėpiau ir tiesiog pagalvojau:
gera čia būti.
Taip pat skaitykite:
Kodėl verta dalyvauti „Garden Style“ konferencijoje: Lauros įspūdžiai
Privataus sodo dizainas Čekijoje ir Italijoje: kodėl šių šalių kiemai tokie skirtingi
Atsparios ligoms rožės: kaip išsirinkti veisles, kurių nereikės lepinti
Susiję kursai:
„Mano sodo dizainas“ – tai kursai, skirti turintiems kelių – keliolikos arų sklypą. Juose padėsime suvokti svarbiausius šiuolaikiško dizaino principus ir pritaikyti juos savo konkrečiam sklypui. Kalbame ne apie konkrečius augalus, o apie viso sklypo suplanavimą. Kursų metu dalyviai kuria eskizus iškart ant savo brėžinių — labai praktiška!
