Senosios lietuviškos pomidorų veislės – tai ne tik vaikystės skonis ir aromatas. Visi tie pomidorai turi pavadinimus, bet ne visi priklauso lietuviškam paveldui. Ar girdėjot tokias veisles kaip ‘Smetoniniai’, ‘Anupras’, ‘Tytuvėnų rožė’?
Išsiaiškinkim, kokios veislės laikomos senovinėmis, kas joms būdinga, iš kur gauti jų sėklų ir apžvelkime konkrečias veisles pagal jų spalvą, dydį, tekstūrą, skonį ir augumą. Kalbamės su Jurgita Grigaite, kuri yra sukaupusi didžiulę lietuviškų veislių pomidorų kolekciją ir išsamiai atsakė į mūsų klausimus.
KĄ TIKSLIAI VADINAME SENOVINĖMIS IR PAVELDO VEISLĖMIS
Anot Jurgitos Grigaitės, visame pasaulyje senovinių veislių klasifikacija yra labai aiški:
Senovinės veislės – tai pirmosios išvestos ir pasklidusios po pasaulį, turinčios savo istorijas ir pavadinimus, sertifikuotos, esančios pasaulinėse duomenų bazėse, arba laisvos, klaidžiojančios per mėgėjus augintojus. Kad veislė skaičiuoja tikrai ne vieną šimtmetį, liudija tam tikros savybės ar apie jas išsaugota informacija, o patikimiausiai kilmę įrodo genetiniai tyrimai.
Paveldo veislės yra apibrėžtos tam tikros teritorijos, šalies, kultūros. Jos paprastai turi aiškų „šeimininką“, kuris yra atsakingas už konkrečios veislės perdavimą ateinančioms kartoms. Šios kategorijos veislės paprastai tampa šalies ar šeimos pasididžiavimu (tos, kurios perduotos iš kartos į kartą, jau vadinamos relikvinėmis veislėmis). Pagrindiniai veislės kilmės įrodymai – sukaupta archyvinė medžiaga. Pasaulyje paveldo veislėmis laikomos peržengusios trečią kartą. Kitaip tariant, archyviniai šaltiniai turi siekti 50 ir daugiau metų senumo istoriją, kad veislė būtų laikoma paveldine.
KUO YPATINGOS SENOSIOS LIETUVIŠKŲ POMIDORŲ VEISLĖS
J. Grigaitė teigia, kad visi senoviniai augalai yra vertingi tuo, kad adaptuodamiesi prie savo augimvietės, dalyvaudami natūralioje gamtos atrankoje, jie savyje kaupia ir karta iš kartos perduoda pačias geriausias maistines (ir net vaistines) savybes. Šios savybės atsiskleidžia per išskirtinai stiprų skonį, aromatą ir kitus auginimui svarbius dalykus (ūgį, stiprumą, lapų tipą ir pan.), dėl kurių augintojai ir renkasi jas vėl ir vėl auginti daugelį metų.
Maža to, paveldo veislės pasižymi itin stipria genetika:
- kryžminimasis tarp senovinių veislių yra itin retas reiškinys,
- jos yra itin gerai prisitaikiusios prie permainingų lietuviškų orų,
- jų stipresnis natūralus imunitetas, atsparumas daugumai pomidorų ligų.
Visas šias savybes veislės įgauna tik metai iš metų augdamos pastovioje teritorijoje, kurioje yra susiformavusi savita ekosistema.
Žinoma, tai nereiškia, kad senosios lietuviškos pomidorų veislės atsparios viskam ir skanius vaisius nokina savaime. Jomis irgi reikia rūpintis, kai reikia – pagydyti, patręšti. Be to, paveldo puoselėtoja pastebi, kad kasmet atsiranda vis naujų pomidorų ligų, nes didėja aplinkos tarša, daugėja invazinių kenkėjų. Tad mokytis auginti, prižiūrėti, ieškoti geriausių sprendimų tenka kasmet. Tiesa, norint išsaugoti kuo daugiau vertingų senųjų veislių savybių, J. Grigaitė rekomenduoja jomis rūpintis kuo natūralesniais būdais, naudojantis gamtos resursais ir išmoningai juos pritaikant savo situacijoje.
KAIP ATSIRANDA PAVELDO VEISLIŲ PAVADINIMAI
Man asmeniškai smagiausi paveldo veislių pavadinimai – visada smalsu, kaip jie atsiranda. Įdomu tai, kad paveldo veislės per laiką adaptuojasi, įgauna naujų savybių, kartais net kardinaliai skirtingų. Anot J. Grigaitės, tuos skirtumus augintojas gali formuoti selekcijos būdu, sudarydamas tam tikras specifines auginimo sąlygas ir vėliau atrinkdamas jo augimvietėje labiausiai pasiteisinusias veislės variacijas.
Auginant mokslinėje institucijoje, veislės atitinka tam tikrus reglamentus ir autorystės nuostatus. Auginant mėgėjiškai, kas priskiriama Liaudies selekcijos klasifikacijai, pavadinimai suteikiami remiantis visame pasaulyje susiformavusiais nuostatais, pažymint kilmę, augimvietę, šeimos vardą arba tam tikrą išvaizdos savybę.
Taip atsirado ‘Tytuvėnų rožė’, ‘Aukso veršis’, ‘Kupriaus terba’, ‘Babos Genovaitės geltonieji’, ‘Žagarės jaučiaširdžiai’, ‘Midaus bačka’, ‘Vytėnų auksinis’, ‘Dotnuvos geltonieji’, ‘Dvyvų dzyvai’ ir dar daug kitokių gražių, įdomių ir smagių paveldo pomidorų veislių pavadinimų.
SENOVINĖS LIETUVIŠKOS POMIDORŲ VEISLĖS ĮVAIRIAUSIAM SKONIUI
Raudoni, geltoni, avietiniai, tamsūs, dideli ir mažesni, sultingi ir mėsingi, tinkami auginti lauke ir šiltnamyje – daug kas vis dar nustemba sužinoję, kokia iš tiesų plati lietuviškų paveldo pomidorų įvairovė.
Štai J. Grigaitė savo oficialiai registruotoje paveldo kolekcijoje yra sukaupusi jau net apie 60 lietuviškų pomidorų veislių, surinktų iš įvairiausių Lietuvos kampelių. Jas visas fotografuoja ir kruopščiai aprašo kataloge „Kuždučio kraitelė“ socialiniame tinkle „Facebook“. Paveldo puoselėtoja siekia vienoje vietoje surinkti ne tik lietuviškų pomidorų kolekciją, bet ir sukaupti visą archyvinę medžiagą, išsaugant šeimų, kuriose puoselėjamas paveldas, vardus. Viso to tikslas – perduoti šias vertybes ateinančioms kartoms.
Paprašiau Jurgitos apžvelgti kelias įdomesnes savo gausios kolekcijos paveldo pomidorų veisles tiems, kurie norėtų patys tokias auginti.
Iš geltonųjų lietuviškų pomidorų J. Grigaitė išskyrė tokias veisles:
- ‘Dotnuvos geltonieji’ – klasikiniai geltoni pomidorai. Vaisiai apvalūs arba kiek paplokšti, gana dideli, tvirti, pakankamai mėsingi. Odelė – tamsiai geltona. Tradicinio pomidorinio, saldžiarūgščio skonio. Veislė vidutinio ankstyvumo, aukštaūgė, tinkama auginti ir lauke, ir šiltnamyje.
- ‘Midaus bačka’ – ypatingo dėmesio verta veislė ir dėl savo derlingumo, ir dėl ypatingo skonio. Tinkama auginti ir lauke, ir šiltnamyje. Gausiai dera, atspari ligoms. Pomidorai gražios ovalo formos, panašios į statinaitę. Skonis saldus, tikrai primenantis medų, o tekstūra sviestinė, labai maloni. Nuskinti nesuminkštėja, nesutęžta. Veislė aukštaūgė, vidutinio ankstyvumo.
- ‘Baltijos gintaras’ – ši veislė labai patiks mėgstantiems vaisiško, saldžiai gaivaus skonio pomidorus. Odelė ryškiai geltona, o minkštimas gražiai skaidrėjantis, todėl primena gintarą. Vaisiai sultingi, turi nedaug sėklų. Skirti valgyti iš karto. Tinka auginti ir lauke, ir šiltnamyje. Tiesa, kekių koteliai gana ploni, todėl auginant lauke reikia rasti saugią užuovėją, kad vėjas neišlaužytų.
- ‘Jaučio širdis senovinė’ (geltona) – itin reta, todėl labai medžiojama senovinės ‘Jaučio širdies’ versija. Vaisiai dideli, širdies formos. Minkštimas miltingas, geltoniems pomidorams būdingo saldumo. Veislė aukštaūgė, vidutinio ankstyvumo. Dėl specifinės laibos struktūros mėgsta augti saugioje užuovėjoje.
- ‘Antaniniai’ – o štai ši riboto augimo (determinantinė) veislė idealiai tinka auginti lauke. Krūmas labai tvirtas, užauga apie 1 m aukščio. Vaisiai apvalūs, vidutinio dydžio. Tvirti, mėsingi, net krakmolingi, bet itin gerai subalansuoto saldumo pomidorai. Nuskinti nepavandenija, nepūva, o palaipsniui suvysta kaip obuoliai.
Keletas raudonų lietuviškų pomidorų veislių:
- ‘Smetoniniai’ – viena seniausių kolekcijos veislių, tikra senovinė klasika, skoniu nukelianti į vaikystę. Vidutinio ankstyvumo aukštaūgė veislė. Tinka auginti lauke. Pomidorai gana dideli, ryškiai raudoni. Labai gero saldžiarūgščio skonio, tirštos konsistencijos. Minkštimas tamsiai raudonas. Gana didelės sėklos.
- ‘Anupras’ – vidutinio ankstyvumo aukštaūgė veislė. Vaisiai dideli (gali užaugti net iki 1 kg), kiek plokšti. Minkštimas ir mėsingas, ir sultingas. Subalansuoto skonio pomidorai.
- ‘Jurgita’ – selekcinė J. Grigaitės veislė, ‘Dzyvų dzyvai’ veislės atmaina. Aukštaūgė, tinkama auginti lauke. Labai derlinga, auga puokštes primenančiomis kekėmis po 3-8 pomidorus. Vaisiai labai mėsingi ir sultingi. Skonis gilus, ryškus, juntamas raudonojo vyno poskonis.
- ‘Širvintai’ – riboto augimo (determinantinė) veislė, puikiai tinkanti auginti lauke, nes labai atspari oro negandoms. Išskirtinė ir dėl itin dailios išvaizdos vaisių – luobelė tvirta, blizgi, lyg nulakuota, tad kartais net sunku atskirti, ar tai pomidorai, ar raudoni gražūs obuoliukai. Lengvo, gaivaus skonio. Pernokusių minkštimas tampa džemo konsistencijos, tad galima kabinti šaukšteliu kaip desertą.
Avietinio tipo senovinės lietuviškos pomidorų veislės, kurias rekomenduoja paveldo kolekcininkė:
- ‘Ąžuolo statinė’ – vidutinio ūgio veislė, puikiai auganti lauke. Vaisiai statinaitės formos. Tvirtos konsistencijos, skanūs, saldūs. Nuskinti nepernokę, gana ilgai išsilaiko, nesutęžta, nesuminkštėja.
- ‘Jaučio širdis senovinė’ – tai būtent tie nostalgiško vaikystės skonio pomidorai, kuriuos dar daug kas atsimena ir visur to skonio ieško. Saldūs, krakmolingi, tiesiog burnoje tirpstantys. Vaisiai labai dideli, širdies formos. Veislė aukštaūgė, vidutinio ankstyvumo. Geriau auginti šiltnamyje, nes ploniems koteliams reikalinga saugi užuovėja.
- ‘Bajorų avietiniai’ – vidutinio ūgio veislė, puikiai auganti lauke. Kekės tvirtos, vaisiai vidutinio dydžio, apvalūs, labai dailūs. Saldaus skonio ir tvirtesnės tekstūros. Puikiai tinka ilgesniam laikymui.
- ‘Kotryna’ – seniausia J. Grigaitės paveldo kolekcijos veislė, skaičiuojanti apie 90 metų. Vaisiai stambūs, labai dailios širdies formos. Pomidorai labiau sultingi nei mėsingi, bet tekstūra klampi, maloni. Saldaus skonio. Veislė aukštaūgė.
Tamsūs lietuviški pomidorai:
- ‘Bagočiai’ – bulvialapė veislė, labiau tinkama auginti lauke, nes dėl tankios lapijos jai reikalingas pastovus ir labai geras vėdinimas. Veislė vidutinio vėlyvumo. Labai gilaus, tamsiems pomidorams būdingo skonio. Vaisiai tirštos konsistencijos, todėl labai tinkami ir kokybiškai pomidorų pastai ar sultims ruošti.
- ‘Dzyvų dzyvai’ – šios tamsių pomidorų veislės vaisiai kiek sultingesni, gilaus, raudonąjį vyną primenančio skonio. Veislė aukštaūgė, ypatingai derlinga.
Senovinių pomidorų augintoja dar išskiria ‘Žieminę’ veislę. Ji įdomi tuo, kad vaisiai visai netinkami valgyti švieži, nes net sunokę būna „žalio“ pomidoro skonio. Bet apdorojant termiškai, aktyvus tampa juose esantis likopenas, ir šie pomidorai pasidaro labai gardūs ir aromatingi, tad puikiai tinka ant picų, karštų sumuštinių ir pan. O ypatingai skanūs raugti. Be to, skirtingai nei dauguma kitų veislių pomidorų, šie rauginti neturi jokio kartumo, kurį duoda solaninas, paprastai išsilaikantis vaisiuose iki jų nokimo stadijos. O suskinti ir sandėliuojami kambario temperatūros sąlygomis jie puikiausiai išsilaiko net iki kito sezono.
Norintiems mažesnių pomidoriukų J. Grigaitė siūlo veislę ‘Laukinė vyšnia’. Šiuos pomidorus ypač tinka auginti lauke. Nedideli vaisiai ryškiai raudoni, auga gausiomis kekėmis. Neįtikėtinai aromatingi – kvepia net iš tolo. Puikaus subalansuoto skonio.
Kokteilinio arba desertinio tipo pomidorų mėgėjai gali auginti aukštaūges dryžuotų pomidorų veisles ‘Vytėnų auksinis’ (geltoni su tamsiau geltonomis juostelėmis) ir ‘Vytėnų žalvarinis’ (raudoni su žalvario spalvos juostelėmis).Anot paveldo puoselėtojos, šie pomidorai patinka visiems, o ypač vaikams, nes yra labai gražūs ir skanūs kaip vaisiai.
SENOSIOS LIETUVIŠKOS POMIDORŲ VEISLĖS MANO ŠILTNAMYJE
Praeitais metais pati savo šiltnamyje auginau daug įvairių pomidorų veislių, tarp kurių buvo ir kelios senosios lietuviškos pomidorų veislės, tokios kaip ‘Babos Genovaitės geltoni’, ‘Midaus bačka’, ‘Dotnuvos geltonieji’, ‘Kupriaus terba’, ‘Anupras’, ‘Jaučio širdis’. Jas visas rodžiau, degustavau ir jų skonį vertinau išsamioje video apžvalgoje, tad spauskite žiūrėti.
LIETUVIŠKAS PAVELDAS SAUGOMAS SAUJELĖS ENTUZIASTŲ
Kai supranti, kokį turtingą pomidorų veislių paveldą turime savame krašte, darosi keista, kodėl tiek mažai apie tai žinome, o plačiai prieinama informacija yra labai fragmentiška. Jurgita Grigaitė aiškina, kad tokia situacija susiklostė atkūrus nepriklausomybę, kai griuvus ūkiams, visas dėmesys buvo nukreiptas į naujoves, kuriomis mus užgriuvo atsivėrusi Europa, o paveldas plačiąja prasme buvo nuvertintas kaip nereikšmingas, tarsi progresui priešingas reiškinys. Žmonės pradėjo pirkti tik atvežtinių veislių sėklas, o tai, kas augo pas mus, buvo užmiršta.
Tad dabar siekiantiems puoselėti savo krašto paveldą tenka po dalelę rankioti tai, kas liko ir buvo išsaugota privačių šeimų rankose. Be to, J. Grigaitė neslepia apmaudo, kad šioje srityje labai trūksta palaikymo valstybiniu lygmeniu, o neretai stinga ir pačių augintojų atsakomybės.
Todėl augmenijos paveldo puoselėjimu Lietuvoje kol kas realiai rūpinasi tik pavieniai mėgėjai-entuziastai. Šie žmonės nuolat patys kaupia žinias ir stengiasi jas perteikti kitiems, savo jėgomis ir lėšomis organizuodami įvairius renginius, šventes, leisdami leidinius, burdamiesi į iniciatyvines grupes.
IŠ KUR GAUTI LIETUVIŠKŲ PAVELDO VEISLIŲ POMIDORŲ SĖKLŲ
Norėdami patys auginti paveldo veislių pomidorus, jų sėklų parduotuvėse tikrai nerasite, nes dėl teisinių vingrybių kol kas jomis prekiauti oficialiai negalima. Tad iš kur jų gauti? Jurgita Grigaitė džiaugiasi, kad jai drauge su bendraminčiais pavyko išsikovoti teisinį leidimą sėklomis bent dalintis ir keistis. Tad pomidorų entuziastai vienas kitą susiranda per draugus, bendraminčius, socialiniuose tinkluose, per pačių organizuojamus seminarus, muges, šventes. Ten ir keičiamasi, dalinamasi lietuviško paveldo veislių pomidorų sėklomis. Pati J. Grigaitė savo sodyboje vasarą planuoja surengti jau trečiąjį „Pomidorų festivalį“, kuriame kasmet pristato vis gausėjančią savo paveldo kolekciją, kartu su keliais pomidorų aistruoliais sukuria tikrą šventę su degustacijomis, edukacinėmis veiklomis ir vaišėmis.
Labai ačiū Jurgitai Grigaitei už pažintį su lietuviškų paveldo veislių pomidorais ir nuotraukas.
„Įdomių veislių pomidorų sėklos: iš kur jų gauti?“
„Geriausios pomidorų veislės 2020: mano šiltnamio derliaus apžvalga“
„Skaniausios pomidorų veislės 2019: mano derlius šiltnamyje“
SUSIJĘ KURSAI:
„Šiuolaikinis daržas“ – nuotoliniai kursai norintiems auginti valgomus augalus ne iš nuojautos, o remiantis mokslu paremtomis žiniomis ir patyrusių sodininkų sukaupta praktika.
KURSAI INTERNETU:
Nuotoliniai apželdinimo kursai – tai video pamokos su patarimais, pavyzdžiais ir užduotimis. Visas kursų programas rasite paspaudę čia.
