Tulpės, narcizai ir kitos svogūninės gėlės yra gražiausia, kas gali nutikti pavasarį. Dizaineriai sako, kad didžiausias efektas būna tada, jei svogūninių gėlių yra ne viena kita, o didelė masė vienoje vietoje. Tačiau daug ką sustabdo dvejonės dėl didelės svogūnėlių kainos ir dėl kasmetinio darbo. Jeigu neiškasite svogūnėlių po žydėjimo, kitais metais jie susmulkėja ir nunyksta. Todėl norint turėti įspūdingą gėlyną kiekvieną pavasarį, tenka arba nuolat pirkti naujus svogūnėlius, arba kiekvienais metais juos iškasti, išdžiovinti, ir vėl susodinti. Bet yra viena gudrybė, kuri išsprendžia šį klausimą. Negalėtum patikėti, jeigu jos nebūtų pasakęs pats svogūninių gėlių ekspertas, garsus latvių selekcininkas, dr. Janis Rukšans. Pakalbinau jį jo sodyboje Latvijoje, Cėsyje. Žiūrėkite interviu video reportaže (jeigu nematote lietuviškų titrų, paspauskite dešinėje kampe esantį mygtuką CC) arba skaitykite žemiau:
Lina Liubertaitė: Nuo ko prasidėjo jūsų susidomėjimas augalais?
Janis Rukšanis: Mano aistra visuomet buvo svogūninės gėlės. Kartais savęs klausdavau, kodėl būtent jos, bet manau, kad tai atėjo iš vaikystės, kai buvau kokių dvylikos metų. Kai pradėjau domėtis gėlininkyste, vaikščiodavau vietiniuose Latvijos miškuose ir ieškodavau neįprastų augalų. Galbūt tų pačių augalų, bet neįprastų, skirtingų spalvų ar formų.
Lina Liubertaitė: Ar turite kokių nors mėgstamų augalų?
Janis Rukšanis: Nėra labai lengva pasakyti, koks augalas yra mėgstamiausias, nes jie nuolat keičiasi. Kai buvau studentas, rašiau diplominį darbą apie laukinių tulpių selekciją. Pagrindinis dėmesys buvo skirtas skirtingų rūšių kryžminimui, iš kurių buvo išvesta apie 40-50 tulpių kultivarų – kai kurie ir dabar auginami Olandijoje. Tiesą sakant, tada buvo pirmieji mano kultivarai, įtraukti į tarptautinį sąrašą.
Pasikeitus sodo dirvožemiui, pamėgau narcizus (lot. Daffodil) ir pradėjau juos kryžminti. Vėliau pradėjau kryžminti rūtenius (lot. Corrydalis), kurių pusę atmainų užauginau aš pats. Mano garbei švedų botanikas vieną jų pavadino ‚Ruksansii‘, taigi, aš turiu savo nuosavą rūtenį. Teisybę pasakius, radau jį Tadžikistano kalnų šlaituose ir nusiunčiau į Švediją, kur man pasakė, kad atradau naują rūšį. Na o mano viso gyvenimo aistra buvo krokai (lot. Crocus). Kai pirmą kartą pamačiau juos Bulduri sodininkystės mokykloje, įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, ir nuo to karto visur ieškau tik jų.
Lina: Ir ši meilė neišnyko?
Janis Rukšanis: Ne, neišnyko. Aštuoniasdešimtaisiais Latvijoje aš išleidau knygą apie krokus. Ji buvo apie sukultūrintas formas ir kultivarus, nes tuomet, tarybiniais laikais, buvo neįmanoma iškeliauti į užsienį. Tad mano pirmoji išvyka į kalnus ieškant krokų apsiribojo kelione į Karpatų kalnus. Ten ieškojau krokų, augančių Krymo ir Kaukazo natūraliose augimvietėse. Tais laikais bet koks svogūninis augalas mane domino, nesvarbu, buvo jis dekoratyvus ar ne. Galų gale mano kolekcijoje augo daugiau kaip 5000 skirtingų rūšių, kas tais laikais buvo viena didžiausių pasaulyje. Mano krokų kolekcija net ir dabar yra didžiausia pasaulyje, vis dar nėra lygių.
Lina: Ar vis dar kiekvienais metais vykstate į kitas šalis ieškoti naujų rūšių?
Janis Rukšanis: Taip, ir ne tik kasmet. Anksčiau, tik pradėjęs, vykdavau retai, tik kartą per metus. Vėliau dukart metuose, praeitais metais keturis kartus, o šiemet jau trečią kartą praleidau kalnuose. Dabar tempą turiu lėtinti, nes tampa sudėtinga vaikščioti.
Lina: Smagu, kad papasakosite apie savo keliones ir atradimus „Garden Style“ konferencijoje, kuri vyks rugpjūtį Vilniuje. O dabar norėčiau jums užduoti dar vieną klausimą apie svogūnines gėles. Žmonės kartais abejoja, ar verta jas auginti, vien dėl to, kad neturi daug laiko kamet jas iškasinėti. Ką šiuo atveju galėtumėte pasiūlyti?
Janis Rukšanis: Yra labai geras sprendimas. Mano gėlių lysvėje auga daug tulpių, narcizų ir kitos smulkios svogūninės gėlės. Čia jie auga jau apie 20 metų, be jokio persodinimo ar papildomos priežiūros. Tokios svogūninės gėlės, kaip tulpės ar narcizai, turi būti sodinamos tam tikrame gylyje. Išduosiu mažą paslaptį. Sodinant sekliai, augalai formuoja mažus lengvai dalijamus svogūnėlius, tad jei norite padidinti savo augalų skaičių, sodinkite negiliai. Jei norite, kad augalas augtų ilgai, sodinkite jį giliai, apie 30 cm, tuomet svogūninis augalas augs, bet nesidaugins. Taigi augalai, pasodinti čia, yra giliai po žeme. Obelys ir kiti augalai sugeria drėgmę, tad svogūnėlių lygmenyje yra sausa, dėl ko jie nesidaugina ir neformuoja kerų. Augalams trūksta maisto medžiagų, todėl jie nesidaugina, nesiplečia, ir pasilieka tokie, kokie yra, gražiai žydėdami daugybę metų.
Lina: Ir taip jau 20 metų?
Janis Rukšanis: Taip, be jokios priežiūros. Šią augalų lysvę mes vadiname miegamojo gėlynu.
Lina: Taigi, šiomis gėlėmis gėritės tiesiai pro miegamojo langą?
Janis Rukšanis: Taip, mes žvelgiame į ją kai tik pradeda tirpti sniegas ir pradeda žydėti snieguolės, vėliau leukojos, krokai, ankstyvosios ir vėlyvosios tulpės, narcizai. Tuomet pradeda augti melsvės, daugiamečiai augalai, kurie padengia šią lysvę, dėl ko visiškai nebereikia jokios priežiūros. Augalai pakankamai uždengia žemę, ir piktžolės beveik neauga. Čia taip pat auga sinavadai, žiemės, pasodintos alyvos. Dabar kaip tik pradės žydėti flioksai ir pentiniai, o vėliau, rudeniop, žydės virgininiai astrai ‚Novi-belgii‘ ir šiurkščialapiai astrai ‚Novae-angliae‘, taigi šis gėlynas nuolat apsipylęs žiedais. Tik nubudę pro savo langą mes nuolat galime matyti gėles.
Lina: Taigi, šiuo atveju jūs siūlote pamiršti klasikinę taisyklę, kuri sako, kad svogūninės gėlės turi būti sodinamos trijų svogūnėlių gylyje?
Janis Rukšanis: Taip, jūs teisi, turime tai pamiršti. Ir ne aš tai išradau. Teisybę pasakius, taip daro mano žmona. Ir tai puikiai veikia. O augalai, kuriuos sodinu visur, daugiausia yra rūteniai. Jie yra kilę iš vietinių augimviečių. Jie žydi labai anksti, be to, labai svarbu, kad jie savaime pasisėja. Po mano selekcijos rūtenių yra įvairių spalvų: balta, raudona, rožinė, mėlyna ir kt.
Dar vienas patarimas – nukritusius rudenį lapus palikite peržiemoti, nerinkite jų. Nukritę lapai apsaugo nuo šalnų augalus ir svogūnėlius. Šiuos lapus surinkite pavasarį, bet nepurenkite per daug žemės paviršiaus, nes jame gausu sėklų, kurios sudygs ir pradės žydėti.
Kalbant apie ligas, daigynuose augalai auginami kaip monokultūros, dėl to atsiranda problemų. Atrodo, tai naujas augalas, kuris negali turėti jokių ligų, bet taip yra tik kurį laiką. Praeina keletas metų, ir atsiranda ligų. Dėl ko taip nutinka? Kai augalai auga kaip monokultūrina, jie suserga, o augalui augant daugmaž natūraliomis augimo sąlygomis, skirtingų rūšių augalai apsaugo vieni kitus.
Lina: Ačiū jums už nuostabų šiandieninį pokalbį, lauksime jūsų rugpjūčio 26 dieną Vilniuje.
Janis Rukšanis: Ačiū, kad mane pakvietėte.
Šis straipsnis taip pat buvo publikuotas Manonamai.lt.
Daugiau interviu skaitykite ir žiūrėkite:
“Selekcininkas Edvinas Misiukevičius: augalai kaip loterija” (su video)
“Natūralistinis apželdinimas: dažniausių klausimų” (interviu su Rasa Laurinavičiene + video)
Apie “Garden Style” konferenciją – spauskite čia.
