Gėlynai smėlyje, molyje ir durpėse gali puikiausiai gyvuoti, tereikia parinkti tinkamus augalus jų augimo sąlygoms. Kraštovaizdžio architektės Vilmos Vebeliūnienės sodyboje – skirtingos augalų zonos, įkurdintos labai skirtinguose dirvožemiuose, niekaip negerinant žemės.
Svečiavomės jos sodyboje “Saulėtos lankos” Kupiškio rajone, kai filmavome LRT laidą “Čia mano sodas”. Šiame straipsnyje ir pristatysime, kas pasiteisino kuriame dirvožemyje.
Nuostabaus sodo įkūrimas
Pradėkime nuo paprasčiausios dalies – ta vieta, kur dirvožemis derlingiausias, paskirta daržui. Nors ji yra pačiame 2 hektarų sodybos centre, dėl turtingo dirvožemio (ir tai, kad po elektros įtampos laidais ir jų apsaugos zonoje galima sodinti tik žolinius augalus) vieta daržui pasirinkta būtent ši.
Šalia ir vaismedžių sodas. “Saulėtų lankų” sodybos įkūrėja Vilma Vebeliūnienė pasakoja, kad iš tėvų paveldėtame sklype pirmiausia pašalino senus ir nebeskanius vaisius vedančius vaismedžius, tačiau ilgai nelaukusi vaismedžių sodą atkūrė naujais medžiais.
Gėlynas durpžemyje
Durpžemio dirva ypatinga tuo, kad per sausras tiesiog suplyšta. Tokie įplyšę žemėje grioveliai nepatinka augalų šaknims – augalas pažeidžiamas, gali apdžiūti arba visai numirti. Vilma šią problemą siūlo spręsti pirmiausia mulčiu, o jei įmanoma – papildomu laistymu. Mulčias padeda žemei neperdžiūti.
Nepaisant to, durpžemio gėlyne puikuojasi:
- Sinavadai – pavasariniam žydėjimui;
- Bijūnai – taip pat pavasario grožiui;
- Įvairūs flioksai vasarai;
- Vaistinės juozažolės, kurios žydi antrojoje vasaros pusėje ir gerai sėjasi pačios;
- Kraujalakės;
- Melvenės;
- Miskantai;
- Kemerai;
- Astrai – rudeniniam žydėjimui.
Gėlynas molio dirvoje
“Molis sukuria labiausiai nepavydėtinas sąlygas augalams”, sako Vilma. Dėl to, kad gruntas labai sunkus, augalai negali nei kvėpuoti, nei pasisavinti maisto medžiagų. Kai ši dirva išdžiūna, tampa kieta lyg akmuo, o esant šlapiam orui, dirva būna klampi ir neprakvėpuojama.
Dirvožemio šiame kietame molyje šeimininkė niekaip negerina. Net sodindama augalus nieko papildomai neberia į duobes. “Arba augalas čia išgyvena, arba ne.”
Molio dirvoje gerai jaučiasi:
- Atlaso eraičinai;
- Mėlitai;
- Mėlesai;
- Kraujalakės;
- Astrai;
- Žvaigždūnės;
- Gauros;
- Liatriai;
- Bijūnai;
- Katžolės, kurios atrodo dekoratyviai nuo pavasario iki rudens.
Apie tai, kas pasiteisino kitoje sodyboje Širvintų rajone, kur vien tik molis, galite paskaityti čia.
Gėlynas žvyro-smėlio šlaite
Kita zona šlaite prie tvenkinio yra kitaip ekstremali. Dėl smėlingo dirvožemio drėgmės čia nuolat trūksta, nes vanduo greitai susigeria.
Be to, sunkinančias aplinkybes sukelia šlaitas (vanduo greičiau nubėga ir nespėja sudrėkinti dirvožemio), saulė (nėra pavėsio, todėl drėgmė greitai išgaruoja) ir vėjas (drėgmę tiesiog išpučia).
Vilma juokauja, kad šiame gėlyne geriausiai jaučiasi mulčias. Šiame gėlyne naudotas kanapių kraikas, naudojamas kaip mulčias, kuris sulimpa ir susisluoksniuoja taip, kad jo neišpučia nei vėjas, nei nuplauna lietus. Vilma pasakojo, kad net praūžus galingai liūčiai, šio gėlyno mulčiui nieko nenutiko.
Smėlingame smėlio gėlyne auga:
- Ašuotės;
- Gubojos;
- Čiobreliai;
- Šilokai;
- Levandos;
- Katžolės.
Gėlynai smėlyje, molyje ir durpėse – įmanomi
Gražiausi gėlynai smėlyje, molyje ir durpėse yra įmanomi, tereikia bandyti, eksperimentuoti, o pasiteisinusius augalus – tiesiog padauginti. Ačiū Vilmai už kelionę “Saulėtose lankose”.
Susiję kursai:
„Augalų komponavimo dirbtuvės“ – smagūs praktiniai mokymai nedidelėse grupėse, kur sužinosite klasikinio augalų dizaino principus ir išmoksite kurti harmoningą želdyną iš medžių, krūmų, daugiamečių gėlių ir varpinių augalų.
