Kaip prižiūrime medžius, taip jie ir atrodo. Tikrai gaila žiūrėti į tas susenusias obelis, kurios dar turi potencialo mums dovanoti gausų skanių ir gražių obuolių derlių. Kasmetinis obelų genėjimas yra labai svarbus darbas, tačiau dar svarbiau – jas genėti teisingai. Kokias klaidas žmonės daro genėdami obelis, pasidalino želdynų specialistė Vaiva Marozienė.
Vaismedžių genėjimas yra kaip higiena, kurią būtina daryti, jei auginate nors vieną obelį savo kieme. Tačiau iš knygų kartais sunku to išmokti — tad kviečiame į praktinius kursus „Vaismedžių genėjimas“. Sužinosite genėjimo principus bei išmoksite sutvarkyti ir jaunus, ir itin senus vaismedžius.
1. Sukelta obelų laja
Pagrindinė klaida, pasak Vaivos, yra ta, kad žmonės dažnai nupjauna per daug šakų apatinėje medžio dalyje. Taip laja sukeliama į viršų. Tai sukelia šias problemas ateityje:
- Nebegalime toliau tvarkyti medžio, praretinti jo šakų ir įleisti daugiau šviesos, nes fiziškai nebeturime kaip į medį įlipti;
- Dėl šviesos trūkumo gali pradėti pulti ligos, o per ilgesnį laiką obelys pradeda vesti nedidelius vaisius, jų būna daug, bet ne itin kokybiški;
- Kai uždera obuoliai, taip paprastai įlipę į obelį jų nenusiskinsite, tik su specialiais skynimo įrankiais. Žinoma, čia visada yra kita alternatyva – tiesiog kantriai išlaukti, kol obuoliai patys nukris ir galėsime juos surinkti tiesiai nuo žemės.
2019 m kursų “Vaismedžių genėjimas” praktinės dalies. Nuotr. L.Liubertaitės
Patarimas: tiesiog nereikia nugenėti tiek daug šakų apačioje, o kurti, formuoti lają žemiau.
2. Grubiai nukirsta viršūnė
Siekdami pažeminti lają, kartais žmonės nukerta viršūnę. Vaiva sako, kad žeminti mes turime pasirinkdami vieną iš dviejų šakų, t.y. nupjauti vieną, kuri yra ilgesnė, ir palikti trumpesnę. Tokiu būdu mes pažeminsime nežymiai ir išlaikysime pačią medžio proporciją, tinkamą lajos formą.
Tiesa, galima ir drastiškai nupjauti obels viršūnę, kai ją norime atnaujinti, tačiau reikia gerai žinoti, ką toliau daryti, kaip formuoti tą obelį, nes naujos šakos atžels į visas puses. Todėl žeminti V. Marozienė pataria retinant šakas, iš dviejų vienodų pasiliekant trumpesnę ir jaunesnę. Ir visas procesas turėtų būti vykdomas palaipsniui per keletą metų, kad medis vienu metu nepatirtų daug streso.
3. Nekokybiškas pjūvis
Labai svarbu šakas pjauti su aštriais, dezinfekuotais įrankiais, nes kitu atveju galime pridaryti daugiau žalos nei naudos. Kai šakos pjaunamos nekokybiškais įrankiais, sutraiškoma daug ląstelių, atsiranda medienos atplaišų, apsunkinamas žaizdos gijimas, jose gali kauptis ligų sukėlėjai.
Kaip teisingai pjauti šaką, rodėme video pamokoje ir aprašėme straipsnyje, spauskite čia pasižiūrėti. Bus gerokai aiškiau, kurioje vietoje reikia kirpti ploną šaką, kaip teisingai nupjauti storą šaką, kad nenulūžtų netinkamoje vietoje.
4. Obelų genėjimas ir žaizdų tepimas
Šis įprotis atėjo iš senesnių laikų – žaizdos tepamos sodo tepalu. Buvo sakoma, kad reikia tepti kuo riebiau. Vėliau sakoma, kad reikia kuo ploniau – net atsirado purškiamų sodo tepalo preparatų.
Tačiau V.Marozienė sako, kad to daryti nereikėtų, nes tepdami žaizdas užkertame kelią natūraliam augalo gijimui. Obelis, kaip ir kiti medžiai, gali pati save gydyti: ji išleidžia gydomuosius skysčius, stato vidinius barjerus nuo ligų. Laikui bėgant, žaizdos pakraščiuose pradeda augti papildoma žievė, kuri palaipsniui užtraukia žaizdą. Idealiu atveju per metus aplink žaizdą turėtų susiformuoti iki 2 cm kraštai.
Tad mūsų svarbiausia užduotis – netrukdyti šiems savigydos procesams. Jeigu tepame riebiais tepalais, žaizdos negali taip greitai užsitraukti. O jei po tepalu įsimeta infekcija, dar ir paskatiname ligų atsiradimą.
5. Paliekama šakos dalis – „alkūnė“
Pasak Vaivos, žmonės, pjaudami didesnes nei 5 cm skersmens šakas, dažnai nenupjauna šakos iki pačio kamieno, o palieka sprindį šakos. Tai taip pat yra klaidingas įprotis.
Ką medžiui daryti su paliktu šakos stimburiu? Jis, žinoma, su užduotimi susitvarko pats – tokią neteisingai nupjautą šaką palaipsniui nudžiovina. Tačiau per tą laiką į augalą gali patekti įvairiausių ligų sukelėjų. Be to, medis eikvoja savo energiją ne naujoms šakoms ar vaisiams brandinti, o susitvarkyti su atsiradusia problema.
Todėl Vaiva pataria, kad geriausia pjauti šaką prie kamieno, nepaliekant stimburio. Norint, kad žaizda būtų kuo mažesnė, storesnę šaką reikia pjauti ne įstrižai, o tiesiai – taip, kad pjūvio skersmuo būtų kuo įmanoma mažiausias.
Obelų genėjimas praktiškai – galite pasižiūrėti tokį pavyzdį, nufilmavome visą procesą ir atsakėme į dažniausiai kylančius klausimus. Šį video žiūrėkite mūsų Youtube kanale.
Patarimas dėl vilkūglių
Pabaigai – labai svarbi dalis, kurią irgi prie dažniausių genėjimo klaidų galima priskirti.
Kai pavasarį apgenėjote medžius, išstypusius vilkūglius maždaug po Joninių reikėtų nulaužyti. Augalas visą savo energiją atiduoda vilkūgliams, taip norėdamas kompensuoti genėjimo metu prarastas šakas. Tačiau dar reikėtų labai gerai padirbėti, kad ant jų vieną dieną augtų obuoliai. Tad jeigu neplanuojate tų vilkūglių paversti derančiomis šakomis, nepamirškite jų nulaužyti, kad obelis savo energijos nešvaistytų veltui.
Šiam darbui nereikia turėtų jokio specialaus įrankio,nes apie Jonines tie ūgliai lūžta lyg stikliniai. Jei nepadarysite to šiuo metu, vilkūgliai sumedėja, reikės pjauti, bus vėl žaizdų.
Geriausia būtų, jeigu tam laiko skirtumėte kiekvienais metais, tuomet bus ir medžiui mažiau streso, ir jums patiems, ypač jeigu auginate daugiau obelų.
Taip pat skaitykite
Ar visus medžius geriausia genėti pavasarį ir kada tai daryti skaitykite “Pavasarinis genėjimas: ką dabar genėti, o kur neskubėti”
O jeigu genėti jau laikas ir jūsų sode puikuojasi jauni vaismedžiai, jums pravers šis straipsnis “Kaip genėti jaunus vaismedžius pavasarį”
Turint senas obelis – skaitykite “Kaip genėti seną obelį: patarimai ir video instrukcija”
