Pažintis su Piet Oudolf – natūralistinio apželdinimo kūrėju

Gaivų vasario penktadienio vakarą Piet Oudolf kūrybos gerbėjai ir bendraminčiai – tiek kraštovaizdžio profesionalai, tiek mėgėjai – jaukiai šurmuliavo pilnoje didžiojoje „Pasakos“ kino salėje. Jie nekantriai laukė vienintelės galimybės Lietuvoje pamatyti dokumentinį filmą „Penki sezonai: Piet Oudolf sodai“. Laikas bėgte prabėgo, o mes pabandykime atsukti kai kurias akimirkas atgal, prisiminti, kuo iš ekrano dalinosi pats P. Oudolf bei vakaro dalyviai.

Straipsnio autorė Sima Kazarian

Piet Oudolf – įtakingiausias sodų menininkas

„Nuostabu, kiek galima pasiekti per gyvenimą. Bet tam reikia laiko! Reikia laiko!“ – pakartoja olandų sodo dizaineris Piet Oudolf, savo karjerą pradėjęs artėdamas prie keturiasdešimties.

Piet Oudolf gamtoje
Piet Oudolf fiksuoja augalų pokyčius savo kieme, Hummelo, Olandijoje. Kadras iš filmo.

Dabar daug kas pasakytų, kad P. Oudolf ir pristatinėti nereikia, nes šis 1944 m. gimęs menininkas tapo vienu įtakingiausiu XX a. pabaigos – XXI a. pradžios sodų dizaineriu, centrine „New Perennial Movement“ figūra, išplėtojęs savitą subtilią estetiką, grįstą daugiamečių gėlių ir varpinių augalų derme. Jo projektai išgarsėjo visame pasaulyje. Tai jam ypatingai svarbus „High Line“ Niujorke (2006 m.), „Serpentine Gallery“ Londone (2011) ir daugybė kitų.

Todėl nei kiek nenuostabu, kad šis vienintelis dokumentinis filmas apie sodų dizaino žvaigždę sulaukė didžiulio susidomėjimo.

Ne vienas seanso dalyvis reiškė padėką „Geltonam karučiui“ už iniciatyvą parodyti šį filmą Lietuvoje, o Lina Liubertaitė džiaugėsi, kad idėja pavyko ir, nepaisant įvairių kliūčių, pasisekė jį pristatyti mūsų šalyje.

Piet Oudolf kūrybos reikšmė

Filme P. Oudolf rodomas stambiu planu, žilais išsitaršiusiais plaukais ir pakumpusia figūra, vaikštantis tarp savo sukurtų gėlynų, besigrožintis gamta. Sugrubusioms rankomis iš molinio vazono jis ima spalvotus pieštukus ir braižo eskizus, perka sūrį, bendrauja su sodo darbininkais…

Londone dirbanti kraštovaizdžio architektė Giedrė Puzinauskienė, kuri lankėsi P. Oudolf projektuose, teigė, jog šio kūrėjo įtaka buvo didžiulė. „Dabar atėję kiti vardai tęsia jo tradiciją, kuri tapo giliai įsišaknijusia filosofija, pritaikoma privačiuose ir viešuose objektuose. Jo didžiulis nuopelnas, kad praplėtė žmonių akiratį vertinant tai, kas yra gražu ir kas negražu, tvarkinga ir netvarkinga. Nuvytę augalai, sėklų dėžutės iki tol suvokti kaip neestetiški, P. Oudolf dėka įgavo vertę. Savo gėlynuose jis atskleidė jų grožį, išmokė mus jį matyti“, – panelinėje diskusijoje po filmo kalbėjo G. Puzinauskienė.

Piet Oudolf sodai is virsaus
Piet Oudolf sukurto sodo vaizdas iš paukščio skrydžio. Kadras iš filmo

Dokumentiniame filme, kurio direktorius ir prodiuseris yra Thomas Piper, siekta parodyti P. Oudolf mąstymo būdą ir tą unikalią koncepciją, kuri pagimdė sodo meno kūrinius, sužavėjusius visą pasaulį. P. Oudolf filme atvėrė savo darbinę virtuvę, atskleidė, kokia eiga jis planuoja gėlynus, ką galvoja apie vizualizacijas, parodė ir kitų savo meistrystės detalių. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Grožio filosofija

Jei reikėtų keliais žodžiais perteikti pagrindinius P. Oudolf kūrybos impulsus – tai laukinės gamtos jausmas, nuotaika, spontaniškumas bei grožis, atrastas netikėtose vietose.

„Sodininkystės mokymų metu viskas buvo susieta su gėlėmis, – prisimena P. Oudolf. – O spalva buvo vienas iš svarbiausių dalykų. Tada pradėjau ieškoti augalų, kurie turėjo kitų savybių, pavyzdžiui, dideles sėkladėžes. Kartais pagalvoju, kad gėlių yra per daug. Būna akimirkų, kai ilgiuosi jų nykimo, noriu, kad jos virstų skeletais. Grožis yra daugelyje dalykų, apie kuriuos niekada nepagalvotum. Manau, kad kova dėl grožio ir jo nebuvimo yra tai, kas man patinka. Mano gyvenimo dalis yra grožio matymas bjaurume ar mirtyje, nykime, netikėtose vietose.“

Jis šiltai prisimena bičiulį ir kolegą Henk Gerritsen sakydamas, kad būtent jis atkreipė P. Oudolf dėmesį, jog augalai gražūs ne tik žydėdami, bet ir peržydėję.

P. Oudolf kūryboje labai svarbu palikti vietos gamtos spontaniškumui, sukurti nuotaiką, tam tikrą įspūdį, kuris keistųsi, tačiau neišnyktų sode ištisus metus.

Laukinė pieva ir sukurta žydinti pieva

P. Oudolf kartu su H. Gerritsen ėmė sudarinėti sąrašą laukinių augalų, kurie tiktų ir soduose, čia jie atrodytų naujai. Šis sąrašas nugulė bendroje knygoje „Svajonių augalai: nauja sodo augalų karta“, kuri tapo viena svarbiausių P. Oudolf karjeroje.

„Visi šie augalai vis dar yra tarp mano mėgstamų, vis dar juos naudoju. Geras augalas niekada netampa senamadiškas, jis išlieka tinkamas“,– įsitikinęs P. Oudolf.

Jo kūryboje natūralumas yra savotiška iliuzija. „Pieva turėtų atrodyti kaip natūrali, bet tokia neturėtų būti“, – teigia menininkas, žvelgdamas į savo sukurtą gėlyną. „Pažiūrėkite – astrai įsiterpia į kiečius. Tai svajonių peizažas, kurio niekada nerasite gamtoje“, – atkreipia dėmesį jis.

„Taigi, sukuri pievos jausmą. Truputį siurrealistinės, o ne tikros pievos. Kai ką, kas ją labai primena, bet naudodamas augalus, kurių niekada nerastum pievoje“, – sako P. Oudolf.

Piet Oudolf fotografuoja ji suzavejusi vaizda
Piet Oudolf forografuoja laukinę pievą ir taip semiasi įkvėpimo. Kadras iš filmo

Dizaineris nemano, kad sode turėtų būti tik vietiniai augalai: „Tai juoda arba balta. Nieko per vidurį. Manau, jei augalas „gerai elgiasi“, jis gali būti ir bendruomenėje, ir vietinis. Kaip visuomenėje, suprantate? Žmonės atvyksta iš įvairių vietų. Mes juos mylime, nes jie gerai elgiasi. O jei ne, šaliname iš bendruomenės.“

Politinė Piet Oudolf reikšmė

„Serpentine” meno direktorius Hansas Ulrichas Obrist visada vertino P. Oudolf darbą kaip svarbų pasipriešinimą ekologiniam išnykimui. „Kalbant apie klimato pokyčius, žmonės paprasčiausiai nepabunda. Tik kai vartojame žodį „išnykimas“, žmonės supranta, kad rūšys tikrai nyksta: nuo bičių iki šimtakojų. Ir, žinoma, daug augalų rūšių“, – teigė H. U. Obrist.

Anot jo, P. Oudolf darbai su neįtikėtina augalų gausa nėra tik grožio šventė. Jie žmonėms demonstruoja, koks turtingas yra gamtos pasaulis ir skatina jį saugoti nuo sunaikinimo.

P. Oudolf pripažįsta, kad šia prasme jo darbas kartais politizuojamas. Menininkui svarbu, kad jo kuriami želdynai šiandieniniame urbanizuotame pasaulyje žmogų jungia su gamtos idėja. Natūralios gamtos lopinėliai šiuolaikinėse viešosiose erdvėse veikia žmonių protus, padeda jiems suprasti, kad gyvenimas nėra tik automobilio vairavimas, važinėjimas į darbą ir atgal, darbas iki mirties. P. Oudolf nežino, ar šis supratimas išgelbės pasaulį, bet jis gelbsti jį patį.

Pradžia: nuo gamyklų iki sodų

Prieš atrasdamas augalus Piet Oudolf save išbandė įvairiose srityse – žuvies pramonėje, gamykloje, kituose smulkiuose darbuose. Jis pasakoja, kad visuomet sulaukdavo žmonos Anjos palaikymo, kuri sunkiais momentais uždirbo pinigus.

P. Oudolf visada norėjo kurti, nes jautė, kad gali padaryti kažką kitaip, skirtingai. Tačiau nežinojo, ką. Tai truko gana ilgai – iki dienos, kai jis pradėjo dirbti sodo centre. Tuomet atrado augalų pasaulį ir daugiau niekada neabejojo.

1982 metais nusipirko apleistą fermą ir pradėjo joje įrenginėti medelyną, kuris vėliau tapo traukos vieta ieškantiems įkvėpimo žmonėms iš viso pasaulio.

Piet Oudolf sodas
Piet Oudolf unikalus tuo, kad grožį mato ir tada, kai augalai miršta ir nyksta. Kadras iš filmo

„Siekiau atsiriboti nuo tradicinio apželdinimo, todėl norėjau labiau laukinių, bet puikių sodo augalų, kurie dar nebuvo naudojami. Sunkiausia buvo suprasti, kaip auga augalai, nesilankant konferencijose ir nežiūrint gražių nuotraukų iš natūralių augimviečių. Taigi, daugybę metų turėjau dirbti medelyne, kad, kaip sakoma, pagaučiau esmę“, – pasakojo P. Oudolf.

H. U. Obrist pastebi, kad tas laikas, iki prasidėjo staigi tarptautinė P. Oudolf karjera, menininkui labai daug davė. Jis turėjo daug metų kelionėms, kuriose apžiūrinėdavo viso pasaulio augalus ir be perstojo eksperimentuodavo savo medelyne. Dabar mes esame palankesnėje situacijoje, nes galime semtis šios patirties iš knygų ir iš konferencijų, kokių anksčiau nebuvo.

Pamažu sklido gandas, kad Piet Oudolf medelynas – nepaprasta Olandijos vieta. Žmonės iš viso pasaulio traukdavo į ją semtis įkvėpimo. P. Oudolf teigė, kad naudojosi kiekviena proga parodyti savo darbus kitiems, nes tikėjo, kad jei tai patinka jam, patiks visiems.

Kaip dirba Piet Oudolf

P. Oudolf kurdamas sodus siekia, kad jie atrodytų gražiai visais metų laikais, net esant blogiausiam apšvietimui, nedėkingiausiam orui.

Projektuoti P. Oudolf pradeda nuo daugiamečių želdinių, pasirenka konkrečias rūšis. Iš pradžių susirašo keliasdešimt augalų, paskui iš jų išsirenka svarbesnius ir pačius svarbiausius. „Pirmiausia reikia augalų, kurie žydi iki birželio. Tada tęsiu su rudenį žydinčiais augalais, ir tuomet jau viskas, kas liko tarp jų“, – savo komponavimo strategiją dėsto P. Oudolf.

Dizaineris teigia, kad jo darbas reikalauja loginio mąstymo, apskaičiavimo, kaip sodas keisis skirtingais sezonais ir einant laikui.

Piet Oudolf sodai eskizo kurimas
Filme Piet Oudolf pasakoja apie tai, kaip kuria eskizus. Kadras iš filmo

Jis pastebi, kad planuojant sodą paprastai dirbama su vaizdu iš viršaus. „Bet kai tikrai galvoju apie patirtį, tada einu, dairausi akių lygmenyje ir matau, ką žmonės mato pasukę už kampo“, – sako P. Oudolf, kuris savo klientams nedaro vizualizacijų, nes nemato tame prasmės. Anot jo, vizualizacijos neatspindi bendro sodo patyrimo, kuris susijęs su nuotaika, mėnesiais, sezonais.

Pritaikyti, bet nekopijuoti

Po filmo vykusioje panelinėje diskusijoje kraštovaizdžio architektė Aurelija Lozoraitienė pastebėjo, kad daugelis, pažinę P. Oudolf darbus, atrado naują pasaulį, kuris ankščiau neegzistavo: „Su juo į miestus ateina daugiametės gėlės, ekologinės pažiūros, priežiūros paprastumas, laistymo sistemų nebuvimas. Visa tai itin aktualu klimato kaitos situacijoje.“

A. Lozoraitienė skatina mokytis iš įvairių mokyklų, bet pasiimti tai, kas mums tinka labiausiai. Ji pabrėžia, kad kiekvienas menininkas turi atrasti savo stilių ir savo paties esmę, aklai nekopijuodamas kitų, net ir tokių garsių vardų kaip P. Oudolf.

Piet Oudolf filmo aptarimas
Filmo “Penki sezonai: Piet Oudolf sodai” aptarimas Lietuvoje

Jai paantrino ir selekcininkas Edvinas Misiukevičius, kuris 2018 metais pats buvo susitikęs su šiuo kultiniu kūrėju, kai dar buvo galima patekti į jo sodą. E. Misiukevičių labiausiai P. Oudolf istorijoje žavi, kad jis buvo apželdinimo specialistas, kuris pats kurdavo augalus. „Tie augalai paplito visame pasaulyje. Ir mes juos auginame, kai kada netgi nežinodami, jog atėjo būtent iš jo rankų“, – sakė E. Misiukevičius.

Jis pridūrė, kad P. Oudolf biografija yra atsakymas visiems, kurie mėgsta kabinti etiketes, kur kraštovaizdininkas, kur selekcininkas. „P. Oudolf įrodė, kad kūrybingai asmenybei tokios ribos negalioja. Šis filmas man buvo padrąsinimas, kad reikia dirbti, gilintis ir rodyti tai kitiems“, – sakė E. Misiukevičius.

Gyvenimas kaip sodas

G. Puzinauskienė teigė, kad ją įkvepia mintis, jog P. Oudolf sodą suvokia kaip nesibaigiantį procesą ir jis tarsi dirigentas vadovauja augalų orkestrui puikiai išmanydamas, kaip kiekvienas jų auga, sąveikauja su kitais. „Spontanika, nenuspėjamumas, leidimas gamtai žaisti – tai yra tikrai nuostabu“, – sakė G. Puzinauskienė.

P. Oudolf gyvenimą lygina su sodu – jame taip pat yra gimimas, gyvenimas ir mirtis, tik viskas čia įvyksta per vienerius metus. Gražiausias laikas sode menininkui yra ruduo. Gyvenime – ruduo šiek tiek kitoks. „Jūs patys žinote, kad tai… Žinote, aš negimsiu iš naujo. O jie – atgims“, – sako P. Oudolf.

Po filmo

Filmo seansas sulaukė atgarsio socialiniuose tinkluose, kuriuose buvo dalijamasi įspūdžiais. Štai keletas jų:

„Šis filmas besidomintiems yra didelė dovana. Taip pat ir aptarimas po filmo, išsakytos mintys, pastebėjimai. Visi pasisakymai man buvo suprantami, artimi, ir labai džiaugiuosi, kad pasisakė skirtingos brandos ir patirties žmonės.“

 „Man didelį įspūdį paliko Oudolf filosofija, labai buvo įdomu išgirsti. Dabar aišku, kuo paremta struktūra gėlynuose“.

 „Labai patiko P. Oudolf kuriamas grožis ir filosofija apie tai, sėdi žiūri ir kaifuoji nuo vaizdų. Jis tas žmogus, kuris asmeniškai mane tikrai įkvepia. Esu pastebėjus, žmonės nuo skubėjimo (rutinos) dažnai nepastebi, kokia aplink graži gamta, kiek daug yra žavių detalių joje…“

„Geltonas karutis“ džiaugiasi, kad sutraukia panašiai mąstančius, tuose pačiuose dalykuose grožį įžvelgiančius žmones, o išgirstas nuoširdus „ačiū“ –  didžiausias įkvėpimas ateinantiems sezonams!

TAIP PAT SKAITYKITE:

“Peter Korn: skandinaviškas aplinkos dizainas sparčiai keičiasi”

“Cassian Schmidt Lietuvoje: kuo žymus šis kraštovaizdžio architektas”

Kauno dokas smilgų fone: pokalbis su želdyno kūrėja” – lietuviškas natūralistinio stiliaus variantas

SUSIJĘ KURSAI:

“Mano natūralistinis gėlynas”. Kursuose kartu su želdynų specialiste Vaiva Maroziene sužinosite šiuolaikinio augalų dizaino principus, išmoksite juos pritaikyti ir sukursite savo natūralistinio stiliaus gėlyną.

MOKYMAI INTERNETU:

“Mano natūralistinis gėlynas” internetu su Vaiva Maroziene – jau greitai! Tai video pamokos su jūsų sukurto gėlyno aptarimu po to.

Išskirtinis dr.Cassian Schmidt pranešimas, kuriame daug praktinių natūralistinio želdyno sukūrimo aspektų – nuo kūrimo strategijų iki priežiūros apskaičiavimo – “Naujos perspektyvos: daugiamečių augalų dizainas ir priežiūra, remiantis jų augimviete”. Pranešimas pristatytas aplinkos dizaino konferencijoje “Garden Style”, galite pamatyti jį anglų kalba arba įgarsintą lietuviškai.

Prenumeruokite „Geltono karučio“ naujienlaiškius ir gausite sezoninių patarimų, dizaino idėjų ir garantuotai - įkvėpimo.

Palaukite...

Ačiū.

Rekomendacijos iš Emedelynas.lt

Left Menu Icon
Krepšelis